Brazilija, Bolivija ir kraštelis Argentinos. 2016 gruodis - 2017 sausis.

Vėl nusileidži į Morro da Urca. Čia nors kažkiek matosi.

Va man pamoka - būnant vienam mieste kelias dienas būtinai susižiūrėti oro prognozę ir pagal tai pasidėlioti išvykas. Nes jei būčiau vakar atvažiavus čia, būčiau galėjus daug geresniais vaizdais pasimėgaut.

Įsitaisau kavinės šezlonge. Reikia laiką užmušti - su Vanessa esam susitarę susitikti 7:30 ir keliauti prie labai gražios uolos Ipanema papūdimy.

Kažkur visai šalia yra vietinių skrydžių oro uostas, tai lėktuvai skrenda vienas po kito:

Mieste įsižiebia šviesos.

Nu gražuma, sakykit ką norit...  

https://www.youtube....eature=youtu.be

Man ten besėdint dangus prakiūra. Nelieka nieko kita, kaip parašyti žinutę Vanessai, kad važiuoju tiesiai namo ir pasigauti taksi.

Bet visai gražu, kai lyja už lango, ar ne?

Įprastas maršrutas - taksi iki favelos, o nuo ten jau autobusiuku į viršų.

Vanduo iš viršaus gatve kliokia tiesiog upeliu.

Grįžus vakarieniauju, maudausi ir kraunuosi lagaminą. Ryt anksti ryte pervažiuosiu į viešbutį, kuriame susitiksiu su kelionės grupe.

Rangausi į lovą. Myliu miegoti kai lietus šniokščia už lango. 

Oi kaip laukiau šito Teresytės fotoreportažo.   Nuotraukas apžiūrinėti ir skaityti Jus vienas malonumas   Labai ačiū, kad dalinatės savo įspūdžiais.

Teresytė sako ačiū ačiū, kam tos gėlės?    ​ 

IV-oji diena. Rio de Janeiro.

8 ryto atvažiuoja Vanessos užsakytas taksi. Atsisveikinam lyg būtume šeima. Ypatingai Kekso pasiilgsiu  .

Važiuoju į viešbutį Copacabana rajone. Kambarys tokiu laiku dar neparuoštas, todėl tik įsiregistruoju, palieku lagaminą saugojimui ir keliauju į centrą. Šitą maršrutą buvau susidėliojus pirmai dienai, bet viskas apsivertė aukštyn kojom ir liko paskutinei.

Turiu prisipažinti, kad man iki gyvo kaulo daėdė fotoaparatą kaišiot į kuprinę. Todėl nuotaiką pasikeičiu į kovinę, ant kaktos užsilipdau užrašą "Pabandysi kišt nagus prie fotiko - užmušiu!!!", fotoaparatą užsikabinu ant kaklo ir keliauju dairytis. 

Praeiviai žiūri kaip į išprotėjusią, o gal kaip į laukinę, bet man giliai dzin.   

jau kokie grožiai . kristus tai isvis neapsakomas. vien is nuotrauku jauciasi, isivaizduoju kad ant tu kalnu isvis milijona kartu ispudingesnis vaizdas ir jausmas

Stoviu ant kalno, vėjai košia. Atrodo išskleisčiau sparnus ir nuskrisčiau  ​