Kaimanas žuvį pagavo. Ir šnairuoja į mane su fotiku. Turbūt bijo, kad atimsiu. 
Tai prarijo net nekramtęs.
Saulė visai baigia nusileisti, oras gaivus, čirpia cikados....
Tamsu, tai tik ir žiūriu, kad kam nors su aštriais dantimis į nasrus neįminčiau.
Kitoj pusėj jau kitos spalvos. Lyg degtų kažkas.
Dušuose vandens karšto yra tiek, kiek saulė prišildo. Tai prausiamės taupydami, kad liktų ir kitiems ir einam į valgyklą vakarieniauti. Ir vėl, kaip čia jau įprasta, švediškas stalas. Krauniesi į lėkštę ką nori ir kiek nori.
Pasisotinę renkamės prie kalėdinės eglutės. Kas su kokteiliais, kas su alumi. Kortos, anekdotai, dainos.
Ir laužas. Visai kaip per Jonines.
Ir žvaigždėtas dangus.
XV-oji diena. Pantanal.
Vikipedija rašo, kad Pantanalis (portug. Pantanal) – didžiausia pasaulyje pelkių ir šlapynių teritorija, esanti pietų Brazilijoje (Mato Groso ir Pietų Mato Groso valstijose), nedidelė dalis tęsiasi Bolivijoje ir Paragvajuje. Plotas apie 195 000 km². Pavadinimas kilo iš portugalų kalbos žodžio pantano („pelkė“).
Pantanalis drėgnuoju metų laiku patvinsta ir vanduo užlieja 80 % jo teritorijos, vandens lygis pakyla iki 3 m. Vandens susilaikymą lemia geografinė padėtis, kadangi teritoriją supa aukštumos iš kurių nuolat suteka vanduo. Pagridinė ištaka – Paragvajaus upė. Per metus iškrinta 1000–1400 mm kritulių, o temperatūra svyruoja ~25 °C. Pantanalis yra labai turtinga ekosistema, gyvūnijos ir augalijos įvairove ir gausumu nenusileidžianti Amazonijai. Čia suskaičiuota ~3500 augalų, 650 paukščių, 400 žuvų, 100 žinduolių, 80 roplių rūšių. Tarp būdingų gyvūnų paminėtini kaimanai, jaguarai, kapibaros, karčiuotieji vilkai, miškiniai šunys, brazilinės ūdros, didieji šarvuočiai, braziliniai jabiru, tapyrai, aros ir daug kt.
Dėl savo gamtinės reikšmės Pantanalis 2000 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Tai va, tokioj unikalioj ir nepakartojamoj vietoj mes apsistojom. Miegojom vienoj didelėj patalpoj sukabintuose hamakuose. Dabar rąžomės, krapštomės akis ir lendam į dušą. Mūsų 10, dušo kabinos 3, tai ilgai laukti netenka. Tik tiek, kad paskutiniams vanduo lieka vėsiausias.
Po sočių pusryčių purškiamės ir tepamės antimašalinias dustas, esame įspėjami apsirengti taip, kad nebūtų problemos sušlapti, sėdam į tą patį sunkvežimį ir keliaujam pasidžiaugti gamta.
Nors važiavimu tai pavadinti sudėtinga. Greičiau plaukiam:
Iriamės lėtai. Krypuojam ir linguojam. Visai smagu 
Gamta visiškai laukinė, gyvūnai neprijaukinti.
Užmatom stirnytę:
Ir tą patį vakarykščią juodagalvį.
