Sutinku, bet labai sunku islinkti ramiai ir atsispirti pagundai jo bent paklausti apie bendrus planus, kai jis net neuzsimena. O kai pasako, kad vestuviu nebus dar bent 10metu - lyg nusvyra rankos ir nori nenori po zodi ir prasitari, kad noretum truputi anksciau. O tada jau pokalbis neisvengiamas

Svarbiausia, kad is jo zodziu supratau, kad vaiku artimiausius 10metu jo planuose nera. O kai prasitariau, kad pirma vaikuti reiktu pagimdyti moteriai iki 30metu, pasake, kad jei neiseis tada, galesim isivaikinti. Mazdaug, "kas gali tokio nutikti po 30?"

Mane labiausiai neramina tas "kadanors veliau"... Jau toks itartinas posakis! Itikineja, kad nenori skirtis, kad bijo jog as jo nepalikciau jeigu man netiks jo poziuris i seima! Bet kad truputi pakeistu savo poziuri del mylimos moters-niekada! Principai neleidzia!

Tie jo principai mane jau taip veikia! Mirs, liks vienas, bet nekovos del isejusios moters ir nesiaukos! Iseiti seip tai as ryzciausi tik del kokios nors tikrai rimtos priezasties. Bet ne del to, kad jis nenori seimos.
Matyt reikia ijungti priesinga taktika: "Seima? Su tavimi? Ne, niekada neturesiu nei seimos nei vyro! Noriu buti laisva kaip paukstis"

Gal tada susimastys...
O isvaziavusi buvau. Sie metai pirmieji, kai as visus metus Lietuvoje. Pries tai 4 metus vasarom po 3-4menesius uzdarbiavau uzsienyje. Tai kai gryzdavau budavo be galo issiilges, bet ir uzkankindavo mane itarinejimais, pavydo priepuoliais. Zodziu jis nezino ka as ten is tikruju veikdavau. Gal duodavausi su visais is eiles.

Bet apie santykiu iteisinima nei kalbos. Kazkada jo draugai jam ta pasiule. Jo atsakas buvo: "Nores iseis is zmona budama, kam tuoktis? Tada juk sunkiau issiskirti buna?" O seip galiu pasakyti, kad sie metai mus labai suartino, pradejo labiau manimi psitiketi, nes zino kur ir suo kuo bunu. Na, pas mane jis pavydo priepuoliais serga