QUOTE(Raduga @ 2006 08 22, 14:14)
Kodėl atimčiau? Juk tai jo pasirinkimas, ne mano. Gali 9 mėnesius "ruoštis". Bet ne kelerius metus po vaiko gimimo. O jei aš per tą laiką, kol jis "nepasiruošęs", surasiu vaikui kitą, kad ir ne biologinį, bet atsakomybės nebijantį tėvą? Kam tada traumuot vargšą vaiką, verčiant jį tarp dviejų tėtukų plėšytis?
Nepyk, kad paprieštarausiu, bet anoks čia pasirinkimas. Jei vyras iš pradžių pasirenka tą variantą, kad "dar nepasirengęs", tai ramai sąžine (atseit, "padariau viską ką galėjau", nors iš tikro tik pareiškei ultimatumą) išbrauki jį iš VAIKO gyvenimo, o jei po metų nusprendžia, kad jau "pasirengė", jam jau daugiau rinktis nevalia, ane, nes 9 mėn. laikotarpis apmastymams pasibaigė ? Hmmm, tik įdomu kaip paskui paaiškintumei savo vaikui, kad tėvelis labai norėjo juo rūpintis, tik, kad pavėlavo ir mamytė jau buvo nusprendus už save ir už vaikutį, kad tėveliui jau to daryt negalima. Vaikas tokio Tavo perdėto išdidumo tikrai nesupras.
Taip rašau, nes turiu kelias išmintingas drauges, kurios išgyveno panašias situacijas, bet tėvų iš vaikų neatėmė. Anksčiau ar vėliau pas kai kuriuos atsirado noras lankyti vaikus. Mane iš pradžių šita situacija kiek šokiravo, nes žinojau, kaip sunkiai jos gyveno paliktos likimo valiai su mažais vaikais. Ir aš kartojau "Aš tai Tavo vietoj prie vaiko tokio tėvo net neprileisčiau, nes kur jis buvo kai tau taip sunku buvo", bet paskui pagalvojau, kad nuo to juk niekam negeriau. Atsikeršiji, tipo, prieš tą vyrą, išmetus iš savo gyvenimo, taip pat kaip jis kažkada padarė su tavim, bet širdy vis tiek skausmas, ir skriauda Tavo vaikui.