Esi visiskai teisi, diduma zmoniu taip daro ir darytu. Ir as del tos priezasties stengiuosi apsiriboti vien savo seima. Bet dar yra ir darbas, darbo specifika. Trumpai, man kartais tenka, suvesti meno zmones su pasiturinciais. Va tos igimtos savybes man padeda tai daryti. Vel gi, sergu nepagydomu entuziazizmu (entuziazmas ir idotizmas). Na nepernesu, kai aplinkui nelaimingi zmones, ar stumdosi, jauciasi nereikalingais. Neprasoma, tarkim svetimose vestuvese, tampu katalizatoriumi, suvedu zmones, padedu jiems betarpiskai bendrauti. Nesiekdama to, tampu kompatnijos siela. Nors kiekviena karta sau sakau, jokio entuziazizmo gana. Nes vel, naujos pazintys, nauji zmones, kuriuos as savo "kisimusi", noredama sukurti jiems jaukia, palankia atmosfera, prisijaukinu. Jie gi nori ir toliau su manimi-faina moteriske bendrauti, jie nekalti kad man tai jau tampa nasta, nes fiziskai neaprepiu. O del seimos. Seima ir lieka seima, ten investuodamas savo siela, manais gauni net nelaukdamas ir nesitikedamas su kaupu.
Aš vistik jau šiek tiek pramokau nebedalinti savęs visiems. Žinoma, yra dar kur tobulėti.,Darbas mano irgi su zmonemis, bet savęs visiškai neatiduodu kitiems, o norėtų. Kažkaip per laiką atsisijojau žmones, kuriais pasitikiu ir jiems laiko negaila. O paviršutiniškiems žmonėms nebedalinu savęs (dauguma tokių). Nereiškia, kad visada man taip pavyksta atsiriboti. Visaip būna. Bet va kaip ir sakai, jeigu jau pavargsti, tai kažkas ne taip. O norinčiu tik imti, bet nieko mainais neduoti visada buvo ir bus. O dar ir moka to dėmesio išsireikalauti.
Neseniai draugė su savo problemomis buvo atlėkusi į namus, kad atsakymų abi paieškotume, tai 6 valandas šnekėjom ir nepavargau. Nes kai duodi ir gauni mainais, tai nera to nuovargio, atvirkščiai. Ir ne apie buitį kalbėjome.
Aš turiu sielos draugų ne tik šeimos narių. Bet rasti tokius žmones, kai vienas kito sakinį gali pabaigti ir nereikia galvoti ką kalbi, nes supras iš puse zodzio nėra paprasta.
