Del šelpimo. Tarp kitu vargšu turejom miesto centre pusaklę mociutę - draugavom, šelpem, kol itariu, mire - nes nebepasirodydavo.
Ji man buvo pasakiusi: "Vaikeli, kai kitąsyk eisi pro šali, sustok, pakalbek. geriausia dovana - laikas, demesys."
Kadangi pati beveik nematau (linzes nešioju), galvoju, paciai labai smagu tureti kažką, kas sušelptu gatveje - neudokdie, jei kas. neišsizadekim ubago terbos, kaip sakoma.
Db kiti laikai, teko savanoriauti kalejimuose, žinau, ką veikia grižę iš kalejimo diedai (prievartauja savo senas motinas ant babkiu), taigi db mociuciu klausiu: "Ar jūsu namie sūnus ne narkomanas, ne alko, nereikalauja jūsu elgetauti, neatimineja pinigu?"
Visokiu istoriju tos senuteles pripasakoja man.
Del paciu alko.
Kai noriu duodu ir kaip davatka nesiraukau.
vienąsyk daviau vargšui ant viso cigareciu pakelio ir mano tuometinis vaiko tevas žiauriai užpavydejo. pats buvo be babkiu, tai suprask: kaip cia taip. ne jam daviau, o eiliniam elgetai.
Dar del išmaldos niuansu.
Kai kurias nuostatas peremiau iš savo tevo (jos man patiko). Mano tevą pažista visi miesto padugnes/benamiai. Prieš daugeli metu mudu su tevu ir dar keliais žmonemis organizuodavom vargsu balius Centre Kūciu rytą.
visko būdavo, visokiu žmoniu, visokiu istoriju.
būdavo ir tokiu, kurie mandagiai atsisakydavo tą dieną ateiti (nuklodavom jiems visą stalą: lašinukai, dešra, agurkeliai, gera kava, arbata, gera ofisine aplinka), nes prie bažnyciu kaip tik tą dieną labai daug susirinkdavo babkiu.
Taigi, tetis žino, kam duoda išmaldą. Žino, kad žmogus, nors ir prašo "arbatai", jis realiai prašo ant "pachmielo", nes kitaip - ir ypac žiemą - nustips.
Taigi, "Jei duodi išmaldą, tai nemoralizuok. Jei nenori duoti, manai, kad alko blogai, neduok išvis. pirkis sau sardeliu, kavos, sokolado, auskaru - jei manaisi, kad pati neturi jokiu priklausomybiu ir kaip deive sklendi - tebūnie, leisk sau, bet nebaksnok i kitą.
"
Labai gerai mokytis nuolankumo.
