Satja Sai Baba

Šiandien radau informaciją, kad Sai Baba ir su reiki susijęs. Pasirodo, yra ir Sai Baba reiki. Jis yra davęs vieną simbolį...

Kiek žinau Sathya Sai Baba laikomas šventuoju, o  Dievo dalelės mes esame visi.
Nustebau tik, kad Važgantė parašė jog jis neilgai bus šiame įsikūnijime, buvau radus jo mirties ir kito įsikūnijio datą, bet dabar negaliu tiksliai pasakyti, nes neįsidėmėjau. Bandžiau dar kartą ieškot, bet nesėkmingai. Žinau tik, kad ji tikrai ne taip greit įvyks, gal po dešimtmečio ar vėliau...

Radau!!!
Jis gyvens iki  2020 metų ir maždaug praėjus 8 metams po jo mirties inkarnuosis trečią (ir paskutinį) kartą.
Nesuprantu tik... jeigu jis yra šventasis, ir jo siela tyra, tai kodėl jis turi pakartotinai inkarnuotis?

Dėl apsiausto - ten sakoma, jog jis pajuto, kad iš jo išėjo galia, todėl atsisukęs paklausė, kas jį palietė. Dievas gydo žmogų atiduodamas savo galią, atiduodamas save. Žmonės tą galią vadina malone. Dievas ir sukūrė žmogų taip pat - duodamas jam savo galios, "įkvėpė gyvybę" į negyvą materiją. Kas lieka išėjus sielai (Dievo kvėpimui)? - lavonas. Kristus kentėjo už žmogų ir mirė už jį, iškęsdamas gėdingą mirtį. Tais laikais kryžius buvo baisi gėda. Mirė nuogas - vėl gėda. Prisiėmė visas mūsų nuodėmes ir kentėjo už jas. Už mūsų kūno nuodėmes, už ištvirkavimą leidosi išrengiamas ir plakamas, už mūsų proto puikybę - vainikuojamas erškėčiais, už mūsų neištikimybę Dievo valiai - nešė kryžių, galiausiai jam savo mirtimi teko nugalėti mūsų užsitrauktą amžinąją mirtį . Jis mirė baisiose kančiose, visų apleistas, klaikioje vienatvėje ir skausmuose. Mirė, kad mes vėl turėtume nemirtingą sielą. Iki kryžiaus mirties jis materialaus nieko neturėjo, jis nebuvo karaliumi, kokiu jį norėjo padaryti žmonės, kurie sakė jam: mums gera čia , pasistatykim palapines, o tu mums karaliauk, nes tu geras ir teisingas. Kristus bėgo nuo bet kokios žemiškos valdžios, garbės, turtų ir karaliavimo. Ir kalbėjo jis ne tiek apie save, kiek apie jį siuntusį Tėvą, akcentavo ne Dievą-žmogų, bet Dievą kaip tokį - nesuvokiamą mūsų protu. Ir išmokė "Tėve mūsų", o ne "Kristau mūsų". Kalbėjo apie Dievo meilę ir jo gailestingumą mums.
Kristus į pasaulį ateidamas plikas, nuogas, mažas, silpnas, beturtis, edžiose, tvarte šokiruoja mus. Kas tai per karalius, kas tai per Dievas, kuris ateina kaip visiškas skurdžius, o po to ir gyvena kaip skurdžius ir miršta kaip beprotis-iš meilės žmonėms. Bet Kristus savo gyvenimu mums atskleidė ir parodė kas žmoguje yra svarbiausia, kokia yra žmogaus esmė,jo šerdis. Tai ne kūnas, o siela, kurią žmogus, gyvendamas žemėje turi galimybę sudvasinti. Žmogaus pašaukimas - veržtis į Dievą, kad galėtum vėl į jį sugrįžti. Iš čia tas egzistencinis žmogaus ilgesys. Tėvynės (Dievo), laimės, džiaugsmo, šviesos, gėrio ilgesys. Budistai kalba apie tą patį. Jų Nirvana, jų išnykimas - tai ištirpimas Dieve, įsiliejimas tarsi vandens lašelio į vandenyną, iš kurio buvai iškritęs, kaip lietus į žemę. Bet pasak jų, ištirpti Dieve gali tik tas, kuris pilnai yra atsisakęs pats savęs, t.y. savo ego. Tai budistų vienuoliai savo pratybomis ir ugdo. Savo ego išnykimą. Lygiai tą patį ugdo ir mūsų vienuoliai. Ir islamo sufijai. Savęs atsižadėjimą. Nuolankumą. Pripažinimą: "Dieve, esu mažytis, esu niekas, Tu esi viskas, o jeigu aš esu Tavo vaikas, kaip Tu man sakai, tai pakelk mane iš dulkių, bet tegul ne aš (ego) gyvenu, bet Tu per mane gyvenk, Tavo meilė ir ramybė tegul apsigyvena manyje ir tegul per mane ji spinduliuoja kitiems." Kristus nesureikšmino kūno, jis visą savo mokymą nukreipė į žmogaus sielą. Ir dar, jis nepaprastai išaukštino žmogų. Didžiausias to pavyzdys Marija, kuri buvo žmogus, o Dievas ją pakėlė iki savęs, suteikė jai, žmogui, tokią galią. Kaip minėjau, Kristus ir ligas gydė tokias, kurios padeda atsiversti žmogaus dvasiai, prikelia žmogų naujam gyvenimui. Žmogus yra žymiai daugiau nei kūnas, todėl kiekvieną netikrą pranašą (o jų, Kristus perspėjo, bus labai daug), lengvai galima pažinti iš to, kam jis teikia pirmenybė - kūnui ar sielai. Tas, kuris save karūnuoja, pats dalija savo nuotraukas, į kurias privalu melstis, sėdi soste, stebina minią regimais stebuklais, tas automatiškais sukelia įtarimą. Kristus neturėjo jokio sosto, pats ėjo pas žmones, pats keliavo ir neturėjo nė sudilusio skatiko. Jonas Paulius II tai labai puikiai suvokė ir todėl taip pat tiek daug keliavo po pasaulį, nešdamas Dievo žodį. O dėl indų, besilankstančių Babos nuotraukoms... Indija beprotiškai didelė. Aplink Babą yra sukurta puiki infrastruktūra, su puikiu piaru, taigi nieko nuostabaus, kad regis "visa Indija" dievina Babą. Pirmiausia, Indija yra induistinė šalis ir jiems nusispjaut į tą, kuris skelbiasi esąs Kristaus įsikūnijimas. Baba sužaidė vienu esmine dalyku, kurio laukia visas pasaulis, tiek islamo, tiek budizmo, tiek judaizmo išpažinėjai - t.y. antruoju Mesijo atėjimu. Pvz. budistai ateisiantį Mesiją (jį vadina Maitrėja) vaizduoja sėdintį europietiškai, t.y. nuleidus kojas, o ne sukryžiuotomis kojomis. (Kristaus nuojauta?) Islamo pasaulis laukia būtent Kristaus. Kristus prieš 2000 m. sakė: "Dabar atėjau kaip Gelbėtojas, kaip gailestingas Dievas ir kas mane tiki, to Dievas pasigailės. Antrą kartą ateisiu laikų pabaigoje, tačiau jau  kaip Teisėjas ir tada jau bus vėlu gailėtis, nes būsite iššvaistę savo laiką. Taigi budėkite, kad neužklupčiau jūsų miegančių..." Baba skelbiasi esąs ne kuo kitu, o Kristumi, aukščiausiuoju Dievu. Tačiau... Jeigu jis skelbiasi esąs Kristus (antrasis atėjimas), kodėl tad jo žodžiai, veiksmai, visa jo laikysena kardinaliai prieštarauja Kristaus mokymui, Evangelijai? Paviršutiniškai gali atrodyti vienaip, neva, viskas sutampa, tačiau reikia pasigilinti ką skelbia ir ko moko Baba ir tik tada spręsti. Negalima spręsti vien iš to, kad ten pas jį nuvažiavus gera, daug kas juo tiki, ir jo stebuklai nerealūs. Reikia žiūrėti į darbus. Ką jis padarė. Ir, svarbiausia - ką jis žada. Į ką koncentruoja savo dėmesį. O Dievas yra visur. Jį atrasti reikia pirmiausia savo širdyje. Besilaukianti Marija irgi gali būti simboliu mums - mes, priimdami Kristų ostijos pavidalu, taip pat kaip Marija priimame Kristų į savo vidų, į savo širdį, kad jis mums perkeistų iš vidaus, padarytų naujais žmonėmis, besiorientuojančiais ne į žemiškas gėrybes, o į amžinąsias vertybes. Dar: pažiūrėkit ir į Kristaus atvaizdą Domininkonų gatvėje (Vilnius) esančioje Gailestingumo šventovėje. Iš Kristaus širdies trykšta du spinduliai: baltas ir raudonas, vanduo ir kraujas. Dievas lieja savo malonę žmonėms. Vandeniu nuplauna mūsų nuodėmes, o krauju maitina mūsų dvasią. Tik turėdamas švarią sąžinę, nusikratęs nuodėmių naštos, gali jaustis ramus ir laimingas. Saldainiais, nei papuošalais, dvasios ilgesio, deja, nepasotinsi. Beje, kas yra vibutis? Juk tai - pelenai. Suirimo, išnykimo, nebūties ženklas. Baba jį materializuoja ir dalija, kaip pagrindinį savo idenfikacinį ženklą.

1. Iki kryžiaus mirties jis materialaus nieko neturėjo,
2. Bet Kristus savo gyvenimu mums atskleidė ir parodė kas žmoguje yra svarbiausia, kokia yra žmogaus esmė,jo šerdis. Tai ne kūnas, o siela, kurią žmogus, gyvendamas žemėje turi galimybę sudvasinti.
3. Kristus nesureikšmino kūno, jis visą savo mokymą nukreipė į žmogaus sielą. Ir dar, jis nepaprastai išaukštino žmogų. 

Radau!!!
Jis gyvens iki  2020 metų ir maždaug praėjus 8 metams po jo mirties inkarnuosis trečią (ir paskutinį) kartą.
Nesuprantu tik... jeigu jis yra šventasis, ir jo siela tyra, tai kodėl jis turi pakartotinai inkarnuotis?