QUOTE(IDOMUCIA @ 2017 09 14, 08:16)
Viskas sumalta.
Visu pirma normalus zmones stato dabarti galvodami, kad ateityje tai bus pamatas.
Reiskia praeitis ESMINE. Ir itakoje ziauriai nebent koks pilietis kiekviena diena jauciasi kaip ka tik gimes ar nukrites is menulio. Tai jau didziausia imanoma loserio rusis.
Ar reikia gailetis?
Taip ar reikia aplamai kazko gailetis, kodel cia praeitis isskirta. Jei nera sugebejimo gailetis, tai galima ir nesigailet, galima kazkas uzmusti ir pasakyti - kokia prasme gailetis, as uzmirsau ka vakar padariau, nes taip protingiausia.
Ar toks zmogus neuzmusines pastoviai, nes nematau priezasciu kodel turetu kitaip elgtis, jei praeities nera.
Trumpai nuo tokiu zmoniu reikia toliau
Visu pirma normalus zmones stato dabarti galvodami, kad ateityje tai bus pamatas.
Reiskia praeitis ESMINE. Ir itakoje ziauriai nebent koks pilietis kiekviena diena jauciasi kaip ka tik gimes ar nukrites is menulio. Tai jau didziausia imanoma loserio rusis.
Ar reikia gailetis?
Taip ar reikia aplamai kazko gailetis, kodel cia praeitis isskirta. Jei nera sugebejimo gailetis, tai galima ir nesigailet, galima kazkas uzmusti ir pasakyti - kokia prasme gailetis, as uzmirsau ka vakar padariau, nes taip protingiausia.
Ar toks zmogus neuzmusines pastoviai, nes nematau priezasciu kodel turetu kitaip elgtis, jei praeities nera.
Trumpai nuo tokiu zmoniu reikia toliau
Pirma - šiandien tu negali žinot, kuriuos savo veiksmus tu vertinsi kaip labai gerus po metų ar dviejų. Imkim kad ir paties pvz: juk važiuodamas gyventi užsienin, kažin ar sąmoningai galvojai, kad dedi pamatą gyvenimui šiandien Lt.? Ar vesdamasis su ex galvojai, kad dedi pamatą gyvenimui su dabartine žmona? Jei tada nebūtų taip ar kitaip, tai ir šiandien nebūtų taip, kaip yra. Bet ar yra prasmės gailėtis, kad va, kodėl vedeisi kažkada su ex? Kas iš to gailėjimosi tau? Tu gali arba pasimokyt iš to laiko suvoktų klaidų, arba nepasimokyt. O gailėtis - kam? Tokiose situacijose, man atrodo, žmogus įprastai gailisi ne to, kad kažkam kažką ne taip padarė, o savęs, kad va, kaip jam vargšiukui tada nepasisekė, kaip jis ta ana situacija nuskriaustas buvo ir pan.
Arba tas pvz apie nepagimdytą dar vieną vaiką ar vaikus - ko iš šios situacijos gali pasimokyt senatvėje, ką gali pakeisti? Kas iš to gailėjimosi? Savigraužos dozė ir tiek. Ir toj savigraužoj - kažin, kiek yra gailesčio SAU, kad va, koks AŠ vargšiukas, galėjau turėt dukrytę ar sūnelį dar vieną, būtų MAN dabar smagu, gera nuo to, o kiek - minčių apie tai, kaip būtų tam dukrytei ar sūneliui, kad va, kaip JAM būtų smagu, ką aš JAM galėjau duot, koks JIS būtų laimingas - tik ar tą galim žinot, kad tam vaikiukui tikrai būtų taip gerai ir jis būtų toks laimingas? Ir kai žmogus mąsto taip, kad nuo buvimo būtų gera KITAM, tuomet jis ir randa būdus, kaip tą padaryt - kad būtų gerai KITAM.
Ir tik nereikia pritempinėt prie žmogaus užmušimo, užmušti žmogų - nėra kasdienis reiškinys, čia išimtis, apie jas nekalbu, nes net neįsivaizduoju būsenos ir patyrimo ir svarstyt apie tai nesijaučiu galinti.