Vyro/draugo buvusios merginos

Jei manęs kas nors paklaustų, koks yra mno didžiausias neigiamas bruožas, pasakyčiau, kad nepasitikėjimas žmonėmis. Tai ir antrąja puse, ir šiaip žmonėmis iš aplinkos. Pasitikėti galiu tik pati savimi. Gal tai vaikystės trauma, psichologinė problema, bet taip yra, tad jūsų geras pasiūlymas tiesiog juo pasitikėti, mano atveju, nelabai padės

Bet pavydas susijęs su kita lytimi, tai man, rodos, čia ne kokia tautinė kolektyvinė pasąmonė, o iš vaikystės atėję Edipo kompleksai, "mamos" konkurentės", šalti ir atžagarūs tėvai (vyrai) ir pan. Aš irgi, tarkim, turtų, mašinų kitiems nepavydžiu, labiausiai neramu dėl antros pusės, bet visad žinau, kad tas pavydas dėl žemos savivertės. Na ir kas, kad dirbu su tuo "n" metų, nelabai kas keičiasi. Gal išmoksti mažiau tą parodyti, kontroliuoti savo elgesį, įsisamoninti, bet tas kirminukas graužia ir grauš. Tiesiog iš seniau pažeistas saugumo, pilnatvės, ramybės jausmas. O partneris mano irgi nėra labai jau baisiai deklaruojantis savo meilę. Žinau, kad myli, bet gražių žodžių, kažkokio "promotion'o" nesulauksi. Taip ir dirbi su savim. Vieniems lengviau gyvent, kitiems sunkiau. Kažkada pagalvojau, negi dabar turėčiau ieškotis specialiai tokio ištikimo ir švento kaip DGRVJVCL... Nu to Pagalvojau, patinka man dabartinis, o mano pavydas yra mano pavydas.

Ką darau - stengiuosi gyvent dėl savęs, atsižvelgti į savo poreikius, labiau save mylėti, lepinti, akcentuoti pliusus, savo vidinę stiprybę ir pan. neužkraut atsakomybės dėl savo laimės kitam žmogui, o kurtis ją pačiai

Bet kalbant apie autorės vaikiną. Jau iš ankstesnės situacijos man yra pasibaisėtina, kad to lenciūginio draugužis varė pirkti su ūkininke už pinigus bei savo sūnumi. Tas faktas man kelia nerimą. Nerimtas vyras. Nebūčiau prasidėjusi net, nebūtų problemų.
Papildyta:


Na gal dar šiokiai tokiai paguodai, mano manymu, gerai, kad jis skambina prie tavęs, gal tikrai be nedorų intencijų. O jei kažkur pasislėpęs skambinėtų ir dar dažniau nei dabar - tai būtų - "nematau ir širdies neskauda"? Man tai visad ramiau, kai mano draugas maloniai su kitomis moterimis šalia manęs bendrauja (nekalbu apie kažkokį naglą flirtą), o ne kad įbauginsiu jį, tai jausdamas uždrausto vaisiaus skonį bazarins kokioj tarpuvartėj su mergom. Nors vos nebuvau sudarius tokios situacijos. Dabar žiūriu kitaip.

Dėl pavydo gerai jūsų parašyta.
Dėl tos kelionės. Na man ji labai nepatiko, tada susipykom, bet realiai tai nieko tragiško neįvyko. O sūnų jis pasiėmė dėl dviejų priežasčių: kad man būtų ramiau, nes prie sūnaus juk nieko nedarys, ir kad su sūnum, kurį mato reati, pabūtų, nes kelionė visą dieną truko, tai geriau vaiką kartu pasiimti, nei namie vieną palikti.

O as manau kad didesne problema ne buve santykiai, o tai, kad zmones nesugebejo ju islaikyt.
O kas ten gali but slykstaus? Na buvo zmones kartu, kazkas nesigavo, issiskyre. Reik manyt padare isvadas kazkokias, zinos ko neverta daryt, arba kaip tik ka daryt, ko nebuvo praejusiuose santykiuos. Ar slykstu, kad sexas buvo?

šiaip nežinau ar čia paguoda, ar ne, bet jis pats jai neskambino, bent prie manęs, ji paskambino (jei kažkur kitur kitaip parašiau, tai suklydau).

Man pradeda atrodyti, kad tu vertini neigiamai jo elgesi, kol kitus itikini, kad jis neigiamas. O jei kazkas jau pasako, kad jam/jai tavo draugo elgesys nepriimtinas, tada iskart atrasai posta, kuriame teisini savo drauga.

Nu jo, svetimo vyro spermatozoidai įsikabinę į šlaunį nepaleidžia. Šveisk su chlorkalkėm, kuo nori - buvo ten jie ir bus.

O jei rimtai, tai man jau ima rodytis, kad DGetc turi kažkokių dogminių įsitikinimų.

Logikos jo parašymuose nulis. Ideologija tokia, kad pe rgyvenimą turi susirast vieną tau 100 proc tinkantį partnerį neišbandydamas romantinių, seksualinių, dvasinių santykių. Viduramžiai. Turbūt gailisi, kad tėvai vaikystėj neapženijo su kokia 7-mete.

Kažkas panašaus gal ir yra. Esmė, kad iš pradžių aš pati dėl bet ko labai įsiaudrinu, pridarau ar prikalbu nesamonių, ko neikad rami nesakyčiau, o po to praeina kiek laiko, nurimstu ir mano pačios elgesys man atrodo isteriškas ir kvailas. Kaip pamenu, kaip tadapykau dėl tos kelionės. Dabar, žiūrint atgal, nieko baisaus ten nematau. Buvo pažadėjęs, nuveže. Kartu vaiką pamėm, su ja nemiegojo, na ir kur čia baisi tragedija? O tada man atrodė ajajajai kaip baisu, kiek pykčių ir isterijų buvo...

Ir niekas nesukilo?
Papildyta:


Norint viską galima pakeisti, bent jau savyje ir labai labai norint.

O pasitikėti nėra lengva, netgi sunku.

"O as manau kad didesne problema ne buve santykiai, o tai, kad zmones nesugebejo ju islaikyt. "
BUTENT!. Ir man tas nesugebejimas, priezastys, kodel nesugebejo yra labai svarbu, tam kad SUVOKTI ir PRIIMTI zmogu.

Paprastai vyrauja lengvabudiska pozicija, na pabandem neisejo.
Man lengvabudziai zmones nepriimtini, kokie geri jie bebutu. O jei zmogus ne lengvabudis, tai kyla klausimas, kokiom aplinkybem tai neisejo.
Jei liko draugais, tai reikia manyt, nei vienas is ju per daug sirdies ir pastangu nedejo, todel tai jau diagnoze.
Paprasciau tokia nurasyt, nes ir su manim atsiradus sunkumams pastangu nebus.

nenoras deti pastangas tai ne klaida o gyvenimo budas, todel isvadu cia nepadarysi, nebent reikia gailetis buvusio gyvenimo budo ir priimti kita gyvenimo buda

Parodžius stipria negatyvią reakciją žmogus gali pradėti slepti vengdamas tos reakcijos.

Pati esu taip gyvenime prisižaidusi. Pasimokiau.

Be to ratoi "isterija-teisinimas" galima dar tiesiog ramiai pagalvoti, ar tau priimtinas vyras su tokiu poziuriu ir tokiomis vertybemis. Keletas faktu, kuriuos paminejai yra net labai iskalbingi.