Santykiai su broliais ir sesėmis

Kaip sutariate su savo tikrais broliais ir sesėmis? Klausimas labiau tiems, kas jau turi šeimas. Kol gyvename su tėvais visko būna - pykstamės ir taikomės. Bet gyvenam kartu, šeimoje, ir bent šioks toks bendravimas vistiek būna. O kai sukuriame savas šeimas? Arba be šeimų, bet savarankiškus gyvenimus? Ar lieka normalus bendravimas? Ta prasme ne vakarienės pas tėvus per gimtadienius ir Kalėdas, bet šiaip susibėgimai, pavakarojimai, pramogos, kelionės ir pan. Man labai gražu, kai broliai seserys bendrauja, nenutolsta. O patirtis sako visai ką kita. Mano aplinkoj, giminių ir draugų tarpe pastebiu susvetimėjimą tarp tikrų brolių ir seserų. Retas kuris šiltai su jais bendrauja.
Aš irgi turiu sesę. Gyvenam tame pačiame mieste, bet matomės per kokias nors progas arba pas mamą nuėjusios atsitiktinai susitinkam. Man norėtųsi daugiau, o jai lyg ir užtenka tiek, kiek yra. Esam labai susvetimėjusios. Anksčiau užeidavau pas ją, kviesdavau pas save arba šiaip kur kartu. Ir ji atsisako, vis kokių priežasčių randa. Tai ir nustojau dėmesį rodyt. Atrodo jai nereikia, tai ko aš čia plėšaus. Bet skaudu kažkaip. Turiu draugių, artimesnių už tikrą sesę...

Kol buvome jauni, tol tikrai draugai buvo brangesni uz gimines, bet laikas eina, draugai keiciasi, o gimines vis tiek lieka giminemis.
Su sesers seimyna sutariame puikiai, gyvename skirtinguose miestuose, bet dazni baliai vyksta kartu Tiek as jos, tiek ji mano vaiku krikstamote.
Zodziu, buna nesutarimu, nuomoniu skirtumu, bet vis tiek jos seima-mano artimiausi draugai

Ne veltui yra posakis "brolis gali ir nebūti draugu, bet draugas broliu - gali".

Mes nebesam jauni. Galim legaliai į šokius kam per 40 varyt Draugai, kurie artimi buvo, taip ir liko. Negaliu skųstis. Bet, kiek panagrinėju visų artimųjų ir pažįstamų santykius, randu vos pora, kur bendravimas su broliais/sesėm yra gražus, normalus - toks, kokį įsivaizduoju turint būti.
Papildyta:

Matyt, kad neveltui

Labai panasiai. As turiu broli, jis uz mane vyresnis 9 metais. Va vaikystej savo santykius su broliu tai labai grazius atsimenu . Kai buvau maza mergiote, jis jau buvo paauglys, visur mane su savim tampydavo, mane priziuredavo, vesdavosi su savo draugais i kina, pirkdavo saldainiu, jei nespedavau is paskos bernu pabegti - lengvai paspirdavo, tai nori nenori skubedavau, kai buvau 3-ju metu, ant juoko dave susuktu vysiu lapu ''parukyt''. Na vesdavosi nuo kalno slidinet, vaikystej atsimenu jo dovanotas gimtadienio dovanas, kaip kartu piesdavome ir rasydavome atvirukus mamai...
O kai jis apsivede, santykiai su juo visai uzsalo.Na vienu momentu draugavau su ne kokiu asmeniu, jo darbui tai trp turejo itakos. Bet paskui as istekejau uz normalaus zmogaus, tik kai nueidavau pas juos namo - bendraudavau tik su broliene. Jai buvo tas patogu, laviruoji kaip nori. Galop priejo iki to, kad mes net mieste susitike nesisveikinom. Atsirado problemu,kurias reikejo spresti mums abiems.Tai, kad visus principus palikusi pradejau destyti kad man yra neaiskus santykiai tarp musu, atrodo nesipykom,bet tiesiog nera normalu kada vienam mieste gyveni, o kaip visiskai svetimi .Kaip ir atsiprasiau jo uz savo ta netinkama jaunystes draugyste. Jis sake, viskas gerai, jis toks yra uzdaras...Na pradejom bendrauti, cia mire tevas, atsirado papildomu problemu. Bet mano broliui pasoneje tiek yra ivaryta mitis, kad as turejau viska, jis nieko(tai visiska nesamoe, bet jis net nenori diskutuoti, uzsispyre kaip ozys), kad jauciu ta kazkokia vidine pagieza. Na sugebejo jam kazkaip broliene irodyti nesama dalyka, tiek to. Dabar satykiai oficialus, pasisveikinam su gimtadieniais, bendrauti nenori. Niekada nepaskamins siaip sau, pasiklausti kaip man sekasi... O man tai norisi siltu ir jaukiu santykiu, to bendravimo, bet nepatinka, kai atsimusi i salta siena.O dabar ir pas mane principas - nenori - nebendraujam.

sesuo man - artimiausias žmogus. Abi turim gražias šeimas, puikiai sutariam su viena kitos vyrais. Nėra dienos, kad mes nepaskambintume viena kitai - būtų neramu.

Bet man vistiek nefaina su ta pozicija gyvent. Ieškau ir savo kaltės. Na kodėl tikra sesė nenori su manim turėt reikalų? Vasaros ilgi vakarai pvz. Taip faina kokių ledų suvalgyt ar vyno atsigert, paplepėt kaip su gera drauge. Kiek kviečiu, tiek laiko neturi, kažkur išlėkus, kažką veikia. Jei nuvažiuoju pas ją, laiko atsiranda, galim visą vakarą sėdėt ir nieko naudingo neveikt. Bet tai aš turiu kviest arba pas ją važiuot. Iš jos pusės nieko. Susidariau vaizdą, kad nenori. Bet jei kas nepatinka, galėtų pasakyt man, išsiaiškintume. Nes kai klausiu, randa tik pasiteisinimų sau krūvą, priekaištų man lyg ir nėra Kartais pagalvoju, gal jai taip gerai, užtenka kelis kartus per metus prie bendro stalo per gimtadienius pasėdėt? Gal čia aš nežinau prie ko prikibt?
Papildyta:

Super. Tai pavydėtina Džiaugiuosi už jus.

Mes su broliu nuo mažų dienų esame labai artimi. Aš labai svajojau ir prašiau brolio arba sesers, tad kai mama parvažiavo namo su mažuoju pagranduku, tai buvau pati laimingiausia.
Vaikystėje pasipykdavom, bet nedaug (gal 6 metų skirtumas darė savo). Galiu pasakyt, kad niekada nebūdavo "pasakysiu mamai" ir pan... Jau dabar, kai esame suaugę neretai per balius tėvam papasakojam kaip vienas kitą dangstėm ir smagiai iš to pasijuokiam.
Šiai dienai mes irgi puikiai sutariam ir pasitikim vienas kitu. Jis ir jo draugė dažni svečiai pas mus. Ir MB su juo gerai sutaria. Esu labai laiminga, kad mudu taip sutariam.
Va ir šian užleks arbatos pas mane (turi atvežti man pora knygų, kurių prašiau)

Man visa mano šeima: Tėvai,Broliai- geriausi Draugai:) Ir aš tą ryšį be galo branginu. Gyvename visi atskirai,bet matomės pakankamai dažnai
Mielai vis dar keliauju,apsipirkinėju ir visaip kaip leidžiu laiką su šeima,net jei kam tai atrodo keista. Aišku,visiškai visų savo bėdų ir džiaugsmų bendrai nesidaliname,bet man šeima visad bus artimesnė už bet kokius Draugus. Esu labai laiminga dėl tokio ryšio:).

Taip. Bet ka daryti tokiu atveju? Bedravimas - ledine siena(be paaiskinimo).Tai ir lieka saltukas.

O kaip vaikystėje, paauglystėje sutardavot?
MB su savo sese bendros kalbos neranda, bet jie (kaip suprantu) nuo mažų dienų taip. Nėra pas juos bendravimo ir psio.

Oi kiek aš vaikystėj su broliu mušiausi (tarp mūsų skirtumas 14 mėn, tai beveik vienodi - kitas žaislus geresnius turi ), kai ištekėjau kokius metus baisiausiai protestavo, o dabar... labai artimas žmogus, su kuriuo nebūna savaitės, kad nesusimatytume