Santykiai su broliais ir sesėmis

* Tai ar tu kalta jei daugiau esi gavusi (nesvarbu tiesa tai ar ne)? O lakstyti nėra prasmės, nes jei lakstysi, jis laikys save teisiu ir dar labiau "pūsis"
** Esu beveik tikra, kad brolio ledinė siena, tai jos darbas ir ne kitaip.
***
Pas mane šeimoj tokia situacija buvo, kad man visad sakydavo "nori kažko (teisių, mokytis universitete, pramogauti, automobilio ir pan.) užsidirbk, nes už tave niekas nemokės. Tai ir dirbau, pasibaigiau mokslus, dabar kuriu savo gyvenimą PATI. Tėvai man nė cento nedavė.
Tuo tarpu broliui viskas duota: teisės, mašina, mokslai dar ir įdarbintas pas tėtį. Savo uždirbtus pinigus leidžia savo malonumams ir sėdi ant tėvų sprando ir čia viskas jų manimu gerai Net kai jis kur išvažiuoja, tai jam pakiša pinigų ir kuro užpila (mat jis vargšas gi mažai uždirba).
Aišku, man kažkiek skaudu dėl to, kad iš manęs imdavo ir jam duodavo (kai gyvenau pas tėvus "susimokėdavau", kad pas juos gyvenu, nes buvau dirbanti, o tie pinigai budavo atiduoti broliui, nes jis privačiai dantis taisėsi. Beje jis irgi buvo dirbantis, na bet... ), o dabar manęs net nepaklausia ar man visko užtenka, o jį viskuo aprūpina, tačiau aš niekada nekaltinau dėl to brolio. Jis dėl to nėra kaltas. Manau tavo brolis taip pat tūrėtų tai suprast.
Ne ant tavęs jis nuoskaudą turi laikyti, nes tu nekalta.

Vat ir priežastis apie kurią aš kalbėjau. Taip tu dėl to nekalta, kalti tėvai, bet deja vaikystės nuoskaudos persimeta į vyresnį amžių ir jos jau būna tokios užakmenėjusios, kad ne broliui ar sesei tai išmušt, deja Dėkokit tėvams už tokią dabartinę situaciją. Vėlu ką keisti, tik išimtinais atvejais santykiai atgyja, bet jau su pašalinių asmenų įsikišimu, dažniausiai psichologų.
Ir tikrai nėra reikalo paskui brolį lakstyti ir kažką jam aiškinti, taip tik dar labiau paaštrinat jo nuoskaudas.
Kas liečia antras puses, taip dažnai ir net labai dažnai būna, kad jos daro neigiamą įtaką, bet ne visada. Kartais tos antros pusės kaltinamos ir be pagrindo, norint paneigti savo kaltes. Patyriau tai savo kailiu, skaudu, bet išgyvenama, ir nuo kažkieno apkalbų kaltinimų ar smerkimo aš netapau tokia kokia mane pavadinti bandė.

As tevams (ir jis taip pat) turetumem dekoti, kad mums abiems nieko netruko ir jei sventes - jois budavo sventes tikra prasme, visi kartu(cia apie vaikyste kalbu).

Su sese dar esame pakankamai jaunos (neperkopę 30) tačiau abi perkopę paauglystę... Ji už mane 3 metais vyresnė, aš - jaunėlė. Vaikystėje ir paauglystėje buvo visko - ir sutarimų, ir konfliktų, ir šnekų apie bernus ar žaidimų lėlėm ir t.t... Bet viskas pasikeitė užaugus. Man buvo pirmas kursas, jai - bakalauro rašymas, gyvenom kartu, be tėvų, bet mažai bendravom, keitėsi daug - ypač pas mane (nors turbūt ir pas ją) Buvo vienas konfliktas, poto dar ji tris metus Anglijoj... ir visai atitolom. Nors atrodė išsiaiškinom tą konfliktą dar prieš jai išvykstant ir buvo atsiprašymų, vis dar laikau nuoskaudą - gal greičiau baimę - kad vėl būsiu iškritikuota kuo tapau, su kuo bendrauju ir t.t. Kad nepriims kokia esu, o nori turėti kokia buvau - ta kvailutė paauglė... O ji idealizuoja/idealizavo praeitį matyt. Bendravimas per atstumą - per facebook'us daug rašinėt nu ne mano stilius ir šiaip, užimti labai šie studentavimo metai buvo. Dabar ji grįžo, bet esame nutolę, jei būna kai gyvenam vienam bute, pradedu priprasti vėl turinti sesę, bet labiau abi savuose kampuose, nežinančios viena kitos interesų, mėginu atstatyti bendravimą, bet jaučiu pati turinti daug blokų savyje, ir kad tas mano bendravimas nevisad nuoširdus. Tiesa ta, kad artimiau jaučiu kaikurias drauges (ir mažesnę riziką jų būti įskaudinta), o sesei suvokti kad mes atitolę - skaudu...
Įtakos yra ir tame, kad mus visad lygindavo, (gal net dabar dar kartais), yra vietų, kur kompleksuoju ir suvaržyta esu prie sesės. Taip pat yra ji mamos vaikas, aš tėčio... Per tuos tris metus kol ji buvo užsieny - užaugau, mūsų požiūriai į daug ką skirtingi, iš principo manau kad viena kitos nelabai pažįstam,nes esam kitokios nei buvom paauglystėj... įpratau būti viena ir tuos kelis metus nelabai jutau turinti sesę (kad ir kaip kraupiai tai skambėtų). Nesijaučiau ir jaunėlė.. visad siekiau/siekiu didesnio savarankiškumo, greičiau nesėdėt tėvam ant sprando... Nenoriu būti su ja tapatinama, nors kitavertus yra kur ja didžiuosjuosi. Nors atrodo nekonkuruoju, bet yra tas nuo vaikystės likęs noras būti geresne, pastebėta tėvų, kurį mėginu iš savęs išgyvendinti... nebūti lyginama su ja, nei tėvų nei aplinkinių - noriu būti tiesiog savimi ir žinoma dėl to kas esu, o ne kad sesė...
Gal turit patarimų kaip išsispręsti man savo "blokus" ir sugebėti vėl nuoširdžiai turėti sesę? Buvo siūlymų puseserės ir draugės kad mum reikia 'sugerti', tačiau nemanau kad tai man padėtų ir būtų sprendimas...

Pirmiausiai pasiūlyčiau pasižiūrėti į save, savo elgesį, o po to skųstis, kad nenori bendrauti.

Aš irgi nenoriu bendrauti su sese. Kodėl? Todėl, kad mane ji nervina savo mažvaikiškumu, neatsakingumu, savanaudiškumu. Jai jau virš 20 metų, o ji vis dar "maža". Negaliu, kaip nervina. Pradeda manęs ko zyzti, pavyzdžiui, kokio mano rūbo, ir zys visą dieną. Dar mamą įtrauks, tai ta irgi, ar tau gaila sesei, aš tau duosiu pinigus už tą rūbą. Bet kodėl aš turiu jai atiduoti. Sakau neduosiu, nes pačiai patinka tas rūbas, o ir taip aš tų rūbų turiu mažiau nei ji, nes perku tik tai kas man tikrai patinka, tai ta vaikščios iš paskos ir zys Atvažiuos į svečius pas mane, sėdės šikną padėjus ir nei piršto nepajudins, tipo aš svečias, tu turi mane aptarnauti. Pavalgius nei stalo padės nukraustyt, nei indus suplauti, o jei gaminant mano vyras paprašys jos, ką nors padaryt, tai ji padarys, bet jau surauktu veidu, kaip čia taip aš turiu padėti. Žodžiu, daugiau aš nenoriu jos pas save svečiuose.

O vaikystėj ji man tiek akmenų į užantį primėtė, kad juos iškrapštyti vargiai sekasi. Sutinku, kad ji būdavo su manim palyginima, kad aš geriau mokiaus, buvau atsakingesnė. Bet, ji visada buvo maža, tai privalai nusileisti, ji gali imti tavo daiktus, o jos nei pirštu nepaliesi, nes žveigs nesavo balsu, man buvo visokios taisyklės, aš viską turėjau išsikovoti, šokius, išvykimą už miesto ir pan., o jai užtekdavo pazyzti porą minučių ir viskas. Jai 17 metų leido važiuoti kelioms dienoms į Palangą, kas man buvo be šansų, į kitą miestą už 30 km neleisdavo. Visada viską paskųsdavo mamai ar tečiui. Jei susipykdavau su mama, tai sesė specialiai dar žibalo į ugnį pildavo ir šypsodavos savo ta durna šypsena. Net ir dabar esant nesutarimams su tėvais, ji vis dar pila tą žibalą.
Sukritikuosi ją, kad nesąmonę daro, tai išvadins visokia durne. Niekada jai nebuvo galima jokių paslapčių patikėti, nes bus panaudotos prieš tave pačią.

Dėl sutuoktinių, gal jie geriau mato, negu jums atrodo. Dar mano sesers nepažinodamas vyras sakydavo, kad gal aš perdedu. Na, susipažino, dabar mane palaiko.
Ji net per mano vestuves nieko nepadėjo, vestuvių dieną net negalėjo nueiti į šalia esančią parduotuvę net smeigtukų nupirkti, nes per viską, tokia smulkmena išgaravo iš galvos. Sugebėjo mane net iki ašarų tą dieną privesti, žinoma, ji jų nematė.

Ir dar ne viskas čia. Kadangi, jos elgesys nuo vaikystės kaip ir nepasikeitė, tai ir noro bendrauti nėra.

Justyte o Jūs bandot su savo seserimi pasikalbėti apie šitas problemas, nes iš Jūsų žinutės jaučiasi daug pykčio. Pabandykit, gal supras, o jeigu nesupras, būsit bent pabandžiusi padėti kortas ant stalo.

Jaunėliai visada yra gerokai daugiau palepinti. Ir leidžiama jiems daugiau, ir duodama jiems daugiau, ir nuolaidžiaujama Taip jau yra ir nieko čia nepadarysi

Nesutikčiau... gal dėl to ir minėjau kad nesijaučiu jaunėle. Vaikystėj jaučiaus, nes jautėsi amžiaus skirtumas (ir iš išvaiždos mažiau panašios buvom...kad dabar gal ir blogina mano nusiteikimą ) O šiaip viską linkus iš charakterio esu 'pati pasiimti'... ir draugą tėvam į namus pirma atvedžiau, ir pinigus pirma uždirbti pradėjau... ir dar gaunasi kad aš sesę skriaudžiu... taip kad sakyčiau jaunėlių stereotipas tik vaikystėj taikytinas, jei amžiaus skirtumas toks, kad vyresnis tampa pagalbininku tėvams, ar dėmesio daugiau jaunesnis nes mažesnis reikalauja ar pan... poto viskas priklauso nuo charakterių, temperamentų ...

nesamone.
Mane daug griezciau nei broli kontroliavo - ir isejimus visur, ir pamokas.
O pareigas pagal savarankiskumo lygi turejome abu. Atvirksciai brolis man dar ir savo bandydavo sukrauti.

Na aš nesakiau, kad nėra išimčių

O taip būti neturėtų pati auginu du sūnus ir niekada neleidžiu kad vyresnėlis nuolaidžiautų broliui tik todėl, kad anas mažesnis, jei mažėlis nori gauti vyresnėlio žaislą, tai duoti ar neduoti sprendžia vyresnėlis, o ne aš. Pareigos namuose jų skirtingos bet tik dėl amžiaus skirtumo, ką gali padaryti vyresnis, dar nesugebėtų mažesnis, bet tarkim kas galima vyresniam, pav. eiti į parduotuvę po pamokų nusipirkti ką nors skanaus, to negali padaryti mažėlis, jam dar reikia paaugti ir išmokti geriau skaičiuoti pinigėlius. Stengiuosi niekada jų nelyginti, kaip tarkim va brolis taip o kodėl tu kitaip. Ir mane bei sesę taip tėvai augino. Skirtumas tarp mūsų buvo dar didesnis nei tarp mano vaikų, bet abi buvome mylimos vienodai, gal ir dabar užtai idealiai sutariame.

Cia apie jaunelius kalba pasisuko. Tai as ikisu savo trigrasi. As buvau 9 metais jaunesne. Jam buvo galima ir 16 i vakarelius - gimtadienius varyt, ir rukyt net namie jam leisdavo. Mane tokio amziaus grieztai kontroliavo. Su draugem prie juros variau tik 19.
O dabar seimoj(na apie seima siuo atveju: mama,brolis ir as) - viska turiu ''tempt'' viena. Nes mama serga, o brolis nieko nedaro. Nors jis vyras ir vyresnis. Is esmes noretusi ne tik brolisku satykiu, bet ir pasijusti mazesne sese , o ne ''stumk-trauk''.