Sveiki,
Situacija turbūt nėra originali, bet tiesiog nežinau, kur savo mintis padėti, tai išminties ir patarimų kreipiuosi į Jus.
Susipažinome, kai mokiausi vienuoliktoje klasėje, susituokėme, kai man buvo 21, jam - 25 m. Prieš santuoką negyvenom kartu, nes buvome idealistai, tikėjome, kad ypatingiems santykiams nereikia jokio "pasitikrinimo". Jau kai vyras piršosi, kas nutiko labai netikėtai, mane nudiegė stiprus baimės jausmas, tą pačią sekundę supratau, kad ... nenoriu už jo tekėti. Per ašaras ir kūkčiojimą dešimt minučių net negalėjau ištarti TAIP. Bet vis dėlto sutikau, nes juk nebuvo priežaščių nesutikti - jis buvo geras, protingas, pagarbus, mums drauge buvo smagu, gerai leidome laiką, visiems atrodėme ideali pora, tad, atrodė, nelogiška būtų netekėti.
Stovėdama prie altoriaus irgi abejojau, net supainiuojau priesaikos žodžius iš to streso.
Ir tada prasidėjo emociniai kalneliai. Pirmiausia, jie buvo susiję su savęs, kaip asmenybės, atradimu. Suvokiau, kad visai nematau savęs tame gyvenimo modelyje, kuris buvo įprastas mano ar jo tėvams, nematau savęs buityje ir visuose tuose šeimyniniuose reikaluose, nematau tradicinėje specialybėje, ofise ir kostiumėliuose, atradau naują ratą žmonių, suvokiau, kad būdama kūrybinėje terpėje jaučiu savo sielą, kad tai žmonės, kurių visą gyvenimą laukiau - kaip draugų, kaip kolegų. Tuo tarpu mano pragmatiškas, sauso intelekto vyras toje kompanijoje jautėsi nepatogiai, niekaip nepritapo, kaip ir aš nepritapau prie jo draugų. Taigi, radosi skirtingas draugų ratas. Jis pasėdi su maniškiais "iš pareigos", aš pasėdžiu su jo, vis žvilgčiodama į laikrodį, o dažniausiai - būname dviese namuose, nes tik taip susideriname.
Prabėgus pusmečiui po santuokos pamečiau galvą dėl kito vyro, žinoma, menininko, su kuriuo siejo stiprus kūrybinis ir intelektualinis ryšys. Pavyko save pažaboti ir nesulaužyti santuokos priesaikos, bet man tai buvo pirmas stiprus signalas - nemyliu savo vyro.
Vėliau supratau, kad nuolatos ką nors įsimyliu. Ne tai, kad kas mėnesį, bet kas 2-3 metus po kokią nors stiprią slaptą meilę (nuo kurios vėliau specialiai atsiriboju vardan ištikimybės vyrui), kai nebežinai, kur dėtis ir ką su savimi daryti. Pradėjau medituoti, melstis, visaip kaip energiją nukreipti į savo santuoką - nuo erotinių žaidimų iki visokių psichologinių tarpusavio santykių stiprinimo pratimų. Ir ką - iš širdies "padirbu" ir kurį laiką veikia, atrodo, jau bus gerai, jau ramu... Iki kito karto, kai savo kely sutinku įdomų vyrą, su kuriuo mane sieja stiprus dvasinis-kūrybinis ryšys. Ryšys, kurio niekada nebuvo ir veikiausiai nebus su mano vyru - racionaliu buities žmogumi iš IT pasaulio.
Man jau tuoj 30 m., dar neturime vaikų, nes vis neprisiruošiu. Jau net buvau išmeditavusi vaiko darymo procesą, atrodė, kad gal jau širdis aprimo ir šita buitinė meilė mane tenkina, tik staiga horizonte pasirodė vyras, kuris išmušė mane iš pusiausvyros. Mes su juo galime kalbėti apie MAN įdomius dalykus, turime daug bendrų draugų, esame to paties kraujo, verdame toje pačioje terpėje. Geriu kavą, žiūriu į jį ir galvoju, o Dieve, aš niekada to neturėsiu su savo vyru - to gero pokalbio, tos sielų bendrystės, to atsipalaidavimo... Esmė net ne tas kitas vyras, nes kol kas į ji tikrai nepretenduoju (mes tik dirbam kartu), bet faktas, kad suvokiau, jog negaliu gimdyti vaiko nuo vyro, kurio nemyliu taip, kaip noriu mylėti vyrą. Negaliu gimdyti, abejodama mūsų santuoka. Bet kartu žinau, kad laikas bėga ne mūsų abiejų naudai ir turiu daryti sprendimą dabar, antraip taip iki mirties nugyvensiu savo vyro įsimylėjimo laukime.
Kodėl nesiskiriu? Vyras mane palaikė per juodžiausius gyvenimo etapus, kai nebeturėjau į ką įsikibti, jis yra geras mano draugas, su kuriuo geriame vyrą ir mėgstame panašų maistą, jis mane gerbia, priima mano sudėtingą charakterį, chaotišką buitį. Jis yra kultūringas, labai geros dūšios žmogus, niekam nelinki blogo, su niekuo nesipyksta, į gyvenimą žiūri paprastai. Būna momentų, kai žiūriu į jį miegantį ir galvoju, kad geriau būt negali, ko aš čia išsidirbinėju. Mano šeima jį dievina, net labaiu už mane. Draugai klausia mūsų TOBULOS santuokos paslapties. Taip pat jo gero darbo dėka galime džiaugtis gerais finansais, kol tuo tarpu mano asmeninės pajamos kuklios.
Svarbiausias dalykas - aš nesu tikra, kad tikrai jo nemyliu. Tiesiog jam jaučiu labai šiltus draugiškus jausmus. Man jis be galo rūpi kaip žmogus, aš jį gerbiu, linko viso pasaulio gėrio. Net esu pagalvojus, kad skyrybų atveju, bijočiau, kad tik jis iš to nusivylimo neliktų visiškai vienas ir bevaikis (jam labai rūpi vaikai) ar kad nesusirastų kokios paviršutiniškos lakūdros, kuri tik pretenduotų į jo kišenę. Taigi, bijau, kad išsiskyrus suvoksiu, kad vis dėlto aš jį mylėjau ir praradau jį amžiams. Ir kad geresnio nesutiksiu (tą netgi dabar žinau, emocinio ir finansinio saugumo atžvilgiu geresnis vargiai bus).
Ženklai, kurie rodo, kad kažkas tikrai negerai:
- Esu kažkada paniškai ieškojusi jo telefone ar kompiuterio istorijoje kokių nors ženklų, kad jis domisi kitomis moterimis, nes... tikėjausi, kad tai būtų puikus akstinas skirtis ir nesijausti kaltai. O neradusi, buvau labai nusivylusi.
- Visiškai neturiu jokio ryšio su jo šeima, kuri šiaip yra gera ir normali, tiesiog visiškai ne mano tipažas. Ir negaliu prisiversti. Esu pagalvojusi, kad jei jo tėvai atsikraustytų pas mus dėl kokių nors priežaščių, tuoj pat susikraučiau daiktus ir atsisveikinčiau (žinau, siaubinga iš mano pusės, bet toks mano vidinis jausmas).
- Kai jis kalba, aš nuobodžiauju, nesiklausau, negirdžiu, nes man visi tie dalykai atrodo tokie banalūs, girdėti, neįdomūs.
- Kai su juo myliuosi, mintyse galvoju apie kitą žmogų. Tiesą sakant, paprastai seksą inicijuoju, nes geidžiu ne jo, o kito vyro.
- Jei turėčiau vaiką, primygtinai patarčiau jam nesituokti iki kokių 28 m. Bet griežtai!
- Jei ryt būtų paskutinė mano gyvenimo diena, pasimylėčiau su anksčiau tekste minėtu vyru.
- Slapta pavydžiu visiems besiskiriantiems.
- Man įdomiau vakaroti su draugais nei su juo (nors dažniausiai renkuosi jį, o ne draugus).
Sakykite, ar Jums mano išgyvenimai pažįstami? Kaip su jais tvarkotės/tvarkėtės? Ar manote, kad mano santuoka dar turi vilties?
Ačiū už nuomones ir asmeninius pasidalinimus!
