Gailiuosi, kad ištekėjau...

As tikrai nuosirdziai stengiausi, kad jos gyvenimas butu laimingas. Mes irgi keliavom, jai nereikejo dirbti, galejo kazkuo uzsiimti kas jai miela. Mes artimai bendravom. Na nesu standartinis vyras, svelniai sakant... Aisku, as daug ko nesugebejau. Bet po isdavystes man gaila ne to ka dariau blogai, bet kad ja tikejau ir del jos gyvenau. Tai tapo beprasmiska. As tiesiog istryniau kiek galejau ta laikotarpi. Liko neapykanta ir jai ir dukrai, kuri turi jos genus.

Labai Jus užjaučiu. Čia ne mano reikalas ir ne visai ta tema, bet ar lankėtės pas psichoterapeuta po to? Jaučiu jumyse didelę neapykantą ne tik ex-žmonai, bet ir dukrai, gal netgi visoms moterims... Tokius stiprius neigiamus jausmus negerai puoselėti vien dėl paties savęs, savo vidinės ramybės. Mano gyvenime yra buvę skaudžių išdavyščių (ne iš mano vyro pusės, tad nesilyginu su Jūsų situacija) ir jas pergyvenau tik tada, kai sugebėjau atleisti ir netgi tam žmogui NUOŠIRDŽIAI gero linkėti. Būdavo naktį neužmiegu ir geras mintis siunčiu - kad darbe sektųsi, kad šeimoje būtų gera, kad palankiai gyvenimas klostytųsi, pinigų nestigtų, kad širdy pilnatvę jaustų. Ir man prašviesėjo. 

Ir dabar tiek laiko esu vyrui ištikima tik todėl, kad tikiu, jog viskas, ką siunti pasauliui, grįžta atgal. Jei būdama su juo pradėsiu vaikščioti į kairę, o namie vaidinsiu gerą žmonelę, tada tikrai būsiu neteisi. Bet jei būdama su juo galutinai suvoksiu, kad nesu savo rogėse ir santuoką užbaigsiu atviru pokalbiu, be jokių meilužių pašonėje, tada turiu vilties, kad būsiu teisesnė - vien dėl atvirumo. Nors širdį skaudėtų turbūt ne mažiau - tiek jam, tiek man... Bet kol kas nesinori taip paprastai pakrypti link skyrybų. Kaip tik užsirašiau pas psichoterapeutą, gal jis padės mintis išrūšiuoti, aiškiau susivokti, kame bėda - apėmusiame nuobodulyje, mano prigimtyje ar charakterių nesuderinamume.

Aš vis dėlto norėčiau iškelti abstraktesnį klausimą.

O jums nėra buvę, kad išaugate iš santykių? Net ne santuokoje. Pvz, draugaujate su žmogumi ir ilgainiui matote, kad jau visiškai skirtingose planetose esate ir nei vienas nenorite kraustytis vienas pas kitą, nes nepatinka tos planetos klimatas.

 Kai aš susipažinau su vyru, man buvo 17 metų. Ar 17 metų tik išmintingus sprendimus priėmėt? Ar visi tuometiniai jūsų pasirinkimai dabar jums atrodo priimtini? Lankiau rajono mokyklą, kur visi pakampėse sidrus maukė ir cizas traukė. Aplinkiniai bernai net mokyklų nebaigę į anglijas patraukė. Tad tame kontekste, kai susipažinau su savo vyru, buvau apstulbinta jo nuostabumo - jis ne tik mokėsi universitete, bet netgi norėjo dirbti pagal specialybę, girtas nesišlaistė, nerūkė. Man tiek pakako, kad įsimylėčiau. Bet po to, kai baigusi mokyklą pradėjau studijuoti menus, atradau kitą pasaulį - savo pasaulį, kur viskas buvo matuojama ne tai, kad geria ar negeria, rūko ar nerūko, bet idėjomis, diskusijomis apie tuomet mums aktualius egzistencinius dalykus, bendrais pomėgiais, skaitoma literatūra, filosofija. Jaučiausi, kaip sugrįžusi į rojų - man pirmą kartą gyvenime BUVO ĮDOMU bendrauti su žmonėmis, o ne šiaip linksėti kažkokioms aplinkinių nesąmonėms. Aš pirmą kartą gyvenime supratau, kad aš ne kokia keistuolė, kad yra žmonių, kurie yra to paties kraujo ir jie gali burtis drauge. Ir čia jau pradėjo vertis plyšys tarp manęs ir vyro. Jis nieko neskaitė (išskyrus delfi), nesidomėjo dalykais, kurių negali pačiupinėti, paliesti, savianalize neužsiėmė, rimtų temų nemėgo. Bet abu gerai sutarėme, nesipykome, jis manęs nekontroliavo, nepyko, kad su draugais po renginius vaikštom, bet pats ir nesiveržė eiti kartu. Prieš jam pasiperšant viduje jau buvo pradėję kirbėti, kad kažkaip kitaip matyčiau savo vyrą, kad jis tikrai labai geras, puikus žmogus, bet tiesiog mes skirtingomis kryptimis žiūris... Tik šast, kaip žaibas iš giedro dangaus - su žiedu prieš mane stovi. Nebuvau pasiruošusi nesutikti... ir sutikau. O po to, kai praėjo šokas, kritau į visą tą vestuvinių suknelių ir pyragaičių paradą (tas mergaičių noras pabūti princese). 

 Tik po to, kai vestuvių maskaradas pasibaigė, prabudau ir prasidėjo gyvenimas. Jam reikėjo namo, vaikų, stabilaus aiškaus gyvenimo. Man nieko panašaus. Aš mėčiausi nuo vieno kūrybinio projekto iki kito, buityje iš viso nesigaudžiau (ir nesigaudau iki šiol), suvokiau, kad vaikų irgi nenoriu, kaip ir nenoriu to namo su ta pievele, ir tų nuobodžių kaimynų su savo kalbomis apie blogą valdžią ir žurnalų žvaigžių gyvenimais. Nenorėjau ir nenoriu visko, kas man neatrodo autentiška, kas daroma tik vardan to, kad daryti, neklausiant savęs nei kam tau to reikia, nei kas iš to bus. Taip pat ir nenoriu santuokos, kuri tik tam, kad būti santuokoje, nes juk VISI taip gyvena - biški laimingi, biški ne. 

Ir taip, šie mūsų santykiai mums labai daug duoda. Jam ypač. Gal dėl to, nepaisant to, kad nesu saldus kąsnelis, jis taip prie manęs laikosi. Jam tiesiog įdomu su manimi gyventi, viduje jaučia savotišką pasididžiavimą, kad neturime nei standartinių namų, nei standartinio gyvenimo būda (atseit va, mano žmona tai tokia ekscentrikė). Bet jaučiu, kad širdy jam negera. Klausiau jo kažkada, ar mane vestų dabar, jei žinotų, kokia aš esu iš tikrųjų. Jis kažką numykė. Pats prisipažino, kad tada neturėjo nuovokos apie santuoką. Kaip ir aš neturėjau jokios nuovokos. Tuokėmės, nes atrodė graži idėja.

Kai aš jam sakau, kad vargas tau su manimi, reikia tau normalesnės moters, jis sako: toks jau tas mano kryžius. Jis, matyt, kaip ir kai kurie šios temos komentatoriai, galvoja, kad būti nelaimingu yra gyvenimo dalis, reik kažkokį kryžių nešti. Kartasi tikrai verta, jei matai, kad po to kažkas gero bus, tai irgi gyvenimo dalis. Bet nešti vardan nešti? 

Taip, aš esu egoistė. Net nevaidinsiu, kad tokia nesu. Bet mano egoizme yra ir lašelis meilės savo vyrui. Jam reikia normalaus gyvenimo, jis tokiame užauges, jam ten ramu, saugu, gera. Ir nežinau, ar galiu jam tai suteikti, nelaužydama savęs. Tada gaunasi toks pasirinkimas - arba vienas atmeta savo poreikius, arba kitas. Ir kur tas vidurys? 

Dabar žiūriu į save ir žiūriu į jį. Sėdime skirtinguose kampuose, jis manęs nejudina, aš jo nejudinu. Na, kai jau labai užspaudžia širdį, pakalbinu, sakau, davai darom ką nors, kad būtų mums gera. Jis sako, kad ir taip normalu, nes juk toks tas tikras gyvenimas ir yra - sofkutė, delfis, buitis, na dar koks filmas, darbas, vėl sofkutė... Bet aš jam rodau į kitas poras - kartu šoka, kartu medituoja, kartu kuria, kartu diskutuoja... O jis man sako, tai tu turi tų draugų bohemčikų, su jais ir diskutuok, su manimi gyvent ir mylėkis. Štai tau ir sandoris! Širdį atiduoti kitiems, o kūna palikti jam...

Nežinau, gal čia ir normalu. Tik aš nenormali.

Dabar žiūriu į save ir žiūriu į jį. Sėdime skirtinguose kampuose, jis manęs nejudina, aš jo nejudinu. Na, kai jau labai užspaudžia širdį, pakalbinu, sakau, davai darom ką nors, kad būtų mums gera. Jis sako, kad ir taip normalu, nes juk toks tas tikras gyvenimas ir yra - sofkutė, delfis, buitis, na dar koks filmas, darbas, vėl sofkutė... Bet aš jam rodau į kitas poras - kartu šoka, kartu medituoja, kartu kuria, kartu diskutuoja... O jis man sako, tai tu turi tų draugų bohemčikų, su jais ir diskutuok, su manimi gyvent ir mylėkis. Štai tau ir sandoris! Širdį atiduoti kitiems, o kūna palikti jam...

viena, kaip žmonės atrodo viešumoje, antra, kaip jie atrodo namuose. Ne visi žmonės yra tokie gilūs ir prigeneruoja tiek nuostabių idėjų, kad galėtų kasdien po dvi valandas jas aptarinėti su tuo pačiu žmogumi. Tačiau gerų idėjų turi, kompanijoje yra įvairių žmonių, jie tas idėjas pasuka kiek kitais kampais gaunasi įdomi diskusija. O namuose gal tas žmogus, pervargęs nuo aukštų materijų, įsmeigia akis į TV ar delfį ir atsijungia nuo šeimos ir viso aplinkinio pasaulio. 

Kitas dalykas yra buitis. Jūs dabar iš esmės turite tokią buitį, kokios norite. O bohemiškoje šeimoje tikėtina, kad gyvensite, kaip gausis. Kai ant stalo trūks duonos, ne galvoje bus aukštos materijos ir galbūt norėsite, jog vietoje to, kad vyras nueitų kompanijoje pakalbėti apie gilius būtovės slėpinius, namuose varvantį kraną sutaisytų ar susirastų pastovų darbą. Ir jums pačiai galbūt reikės susirasti neįdomų darbą, kad išgyventumėte; tuomet grįžus mano galbūt norėsis ne bohemos vakarėlio, o kad visi atstotų ir leistų išsimiegoti, nes rytoj 6 ryto į darbą.

Neseniai gerasis delfi rašė apie Džeki Chano nesantuokinę dukterį, kuriai suėjo 18 metų, ir ji protestuodama prieš visą pasaulį išėjo gyventi su širdies drauge. Kadangi jos idėjos jos motina nepalaikė, nustojo duoti pinigų. Tėvo ji pati nepripažino, bet po mėnesio gyvenimo po tiltais ir po to, kai paaiškėjo, kad niekas nieko jai nesiruošia duoti, nepaisant fakto, kokia ji nuostabi ir unikali, prisiminė, kad turi žymų tėtuką kol gyveno pas motiną, buitis nerūpėjo, nes viskas buvo paduota ir atrodė savaime suprantama, bet pabandžius gyventi be tėvų, greitai paaiškėjo, kad niekam ji neįdomi ir kad meile sotus nebūsi.

Kur lenkiu. Galbūt jūs esate kūrybinga ir įdomi dėl to, kad gyvenate būtent su savo nuobodžiuoju vyru ir jums yra sudarytos visos sąlygos kurti, bendrauti su norimais žmonėmis, turėti daug laisvo laiko, turėti daugiau mažiau normalų dienos režimą. Ir galbūt jūs jaučiatės išskirtinė, nes esate kitokia, nei jūsų racionalus vyras. O tarp meninikų galbūt būsite vidutinybė. Dabar gal to nematote, nes jums finansai neaktualu ir po vakarėlio grįžtate į kitokią aplinką, bet galbūt ten irgi yra trintis, intrigėlės, gabesni, mažiau gabūs, bet gudresni. Jeigu gyvensite vien tik tuo, galbūt visa ta bohema atrodys nebe tokia patraukli. Visada norisi to, ko neturi.