Gailiuosi, kad ištekėjau...

Aš vis dėlto norėčiau iškelti abstraktesnį klausimą.

O jums nėra buvę, kad išaugate iš santykių? Net ne santuokoje. Pvz, draugaujate su žmogumi ir ilgainiui matote, kad jau visiškai skirtingose planetose esate ir nei vienas nenorite kraustytis vienas pas kitą, nes nepatinka tos planetos klimatas.

 Kai aš susipažinau su vyru, man buvo 17 metų. Ar 17 metų tik išmintingus sprendimus priėmėt? Ar visi tuometiniai jūsų pasirinkimai dabar jums atrodo priimtini? Lankiau rajono mokyklą, kur visi pakampėse sidrus maukė ir cizas traukė. Aplinkiniai bernai net mokyklų nebaigę į anglijas patraukė. Tad tame kontekste, kai susipažinau su savo vyru, buvau apstulbinta jo nuostabumo - jis ne tik mokėsi universitete, bet netgi norėjo dirbti pagal specialybę, girtas nesišlaistė, nerūkė. Man tiek pakako, kad įsimylėčiau. Bet po to, kai baigusi mokyklą pradėjau studijuoti menus, atradau kitą pasaulį - savo pasaulį, kur viskas buvo matuojama ne tai, kad geria ar negeria, rūko ar nerūko, bet idėjomis, diskusijomis apie tuomet mums aktualius egzistencinius dalykus, bendrais pomėgiais, skaitoma literatūra, filosofija. Jaučiausi, kaip sugrįžusi į rojų - man pirmą kartą gyvenime BUVO ĮDOMU bendrauti su žmonėmis, o ne šiaip linksėti kažkokioms aplinkinių nesąmonėms. Aš pirmą kartą gyvenime supratau, kad aš ne kokia keistuolė, kad yra žmonių, kurie yra to paties kraujo ir jie gali burtis drauge. Ir čia jau pradėjo vertis plyšys tarp manęs ir vyro. Jis nieko neskaitė (išskyrus delfi), nesidomėjo dalykais, kurių negali pačiupinėti, paliesti, savianalize neužsiėmė, rimtų temų nemėgo. Bet abu gerai sutarėme, nesipykome, jis manęs nekontroliavo, nepyko, kad su draugais po renginius vaikštom, bet pats ir nesiveržė eiti kartu. Prieš jam pasiperšant viduje jau buvo pradėję kirbėti, kad kažkaip kitaip matyčiau savo vyrą, kad jis tikrai labai geras, puikus žmogus, bet tiesiog mes skirtingomis kryptimis žiūris... Tik šast, kaip žaibas iš giedro dangaus - su žiedu prieš mane stovi. Nebuvau pasiruošusi nesutikti... ir sutikau. O po to, kai praėjo šokas, kritau į visą tą vestuvinių suknelių ir pyragaičių paradą (tas mergaičių noras pabūti princese). 

 Tik po to, kai vestuvių maskaradas pasibaigė, prabudau ir prasidėjo gyvenimas. Jam reikėjo namo, vaikų, stabilaus aiškaus gyvenimo. Man nieko panašaus. Aš mėčiausi nuo vieno kūrybinio projekto iki kito, buityje iš viso nesigaudžiau (ir nesigaudau iki šiol), suvokiau, kad vaikų irgi nenoriu, kaip ir nenoriu to namo su ta pievele, ir tų nuobodžių kaimynų su savo kalbomis apie blogą valdžią ir žurnalų žvaigžių gyvenimais. Nenorėjau ir nenoriu visko, kas man neatrodo autentiška, kas daroma tik vardan to, kad daryti, neklausiant savęs nei kam tau to reikia, nei kas iš to bus. Taip pat ir nenoriu santuokos, kuri tik tam, kad būti santuokoje, nes juk VISI taip gyvena - biški laimingi, biški ne. 

Ir taip, šie mūsų santykiai mums labai daug duoda. Jam ypač. Gal dėl to, nepaisant to, kad nesu saldus kąsnelis, jis taip prie manęs laikosi. Jam tiesiog įdomu su manimi gyventi, viduje jaučia savotišką pasididžiavimą, kad neturime nei standartinių namų, nei standartinio gyvenimo būda (atseit va, mano žmona tai tokia ekscentrikė). Bet jaučiu, kad širdy jam negera. Klausiau jo kažkada, ar mane vestų dabar, jei žinotų, kokia aš esu iš tikrųjų. Jis kažką numykė. Pats prisipažino, kad tada neturėjo nuovokos apie santuoką. Kaip ir aš neturėjau jokios nuovokos. Tuokėmės, nes atrodė graži idėja.

Kai aš jam sakau, kad vargas tau su manimi, reikia tau normalesnės moters, jis sako: toks jau tas mano kryžius. Jis, matyt, kaip ir kai kurie šios temos komentatoriai, galvoja, kad būti nelaimingu yra gyvenimo dalis, reik kažkokį kryžių nešti. Kartasi tikrai verta, jei matai, kad po to kažkas gero bus, tai irgi gyvenimo dalis. Bet nešti vardan nešti? 

Taip, aš esu egoistė. Net nevaidinsiu, kad tokia nesu. Bet mano egoizme yra ir lašelis meilės savo vyrui. Jam reikia normalaus gyvenimo, jis tokiame užauges, jam ten ramu, saugu, gera. Ir nežinau, ar galiu jam tai suteikti, nelaužydama savęs. Tada gaunasi toks pasirinkimas - arba vienas atmeta savo poreikius, arba kitas. Ir kur tas vidurys? 

Dabar žiūriu į save ir žiūriu į jį. Sėdime skirtinguose kampuose, jis manęs nejudina, aš jo nejudinu. Na, kai jau labai užspaudžia širdį, pakalbinu, sakau, davai darom ką nors, kad būtų mums gera. Jis sako, kad ir taip normalu, nes juk toks tas tikras gyvenimas ir yra - sofkutė, delfis, buitis, na dar koks filmas, darbas, vėl sofkutė... Bet aš jam rodau į kitas poras - kartu šoka, kartu medituoja, kartu kuria, kartu diskutuoja... O jis man sako, tai tu turi tų draugų bohemčikų, su jais ir diskutuok, su manimi gyvent ir mylėkis. Štai tau ir sandoris! Širdį atiduoti kitiems, o kūna palikti jam...

Nežinau, gal čia ir normalu. Tik aš nenormali.

As jau norejau rasyti, kad neieskotumete slieku subineje, kol neperskaiciau apie tai, kad vyras neapkabina. Tai jei nera fizinio artumo (kalbu ne apie seksa, o tiesiog prisilietimus), nera bendru temu, draugu, pomegiu, tai kas tada yra? Man atrodo poroje labai svarbu jaustis geidziamam ir mylimam. Fizinis kontaktas zmonems tiek vaikams, tiek suaugusiams yra reikalingas. Gi net tyrimu n pridaryta yra, kad apsikabinus po 10 s pradeda gamintis laimes hormonai...O vyras komplimentus sako? 

As manau kiekvienam savo, bet mano MB yra labai meilus, labai daznai mane liecia, uzmiega apsikabines, pabudus vel prisiklijuoja, kasdien sako komplimentus, nors ir sedziu susivelus, nesidazius su pizama. Dabar kas pasiulytu gyvent su vyru, kuris pasirupinti buitim ir pinigais, bet butu saltas kaip pleksne, nu ne uz ka nesutikciau. Pinigu as pati galiu uzdirbt, man salia zmogaus reikia, ne bankomato.  

As nesakau ka jums daryt, ir mano amzius panasus, patirties ne kalnai, bet visiskai suprantu jusu abejones ir jausmus. 

viena, kaip žmonės atrodo viešumoje, antra, kaip jie atrodo namuose. Ne visi žmonės yra tokie gilūs ir prigeneruoja tiek nuostabių idėjų, kad galėtų kasdien po dvi valandas jas aptarinėti su tuo pačiu žmogumi. Tačiau gerų idėjų turi, kompanijoje yra įvairių žmonių, jie tas idėjas pasuka kiek kitais kampais gaunasi įdomi diskusija. O namuose gal tas žmogus, pervargęs nuo aukštų materijų, įsmeigia akis į TV ar delfį ir atsijungia nuo šeimos ir viso aplinkinio pasaulio. 

Kitas dalykas yra buitis. Jūs dabar iš esmės turite tokią buitį, kokios norite. O bohemiškoje šeimoje tikėtina, kad gyvensite, kaip gausis. Kai ant stalo trūks duonos, ne galvoje bus aukštos materijos ir galbūt norėsite, jog vietoje to, kad vyras nueitų kompanijoje pakalbėti apie gilius būtovės slėpinius, namuose varvantį kraną sutaisytų ar susirastų pastovų darbą. Ir jums pačiai galbūt reikės susirasti neįdomų darbą, kad išgyventumėte; tuomet grįžus mano galbūt norėsis ne bohemos vakarėlio, o kad visi atstotų ir leistų išsimiegoti, nes rytoj 6 ryto į darbą.

Neseniai gerasis delfi rašė apie Džeki Chano nesantuokinę dukterį, kuriai suėjo 18 metų, ir ji protestuodama prieš visą pasaulį išėjo gyventi su širdies drauge. Kadangi jos idėjos jos motina nepalaikė, nustojo duoti pinigų. Tėvo ji pati nepripažino, bet po mėnesio gyvenimo po tiltais ir po to, kai paaiškėjo, kad niekas nieko jai nesiruošia duoti, nepaisant fakto, kokia ji nuostabi ir unikali, prisiminė, kad turi žymų tėtuką kol gyveno pas motiną, buitis nerūpėjo, nes viskas buvo paduota ir atrodė savaime suprantama, bet pabandžius gyventi be tėvų, greitai paaiškėjo, kad niekam ji neįdomi ir kad meile sotus nebūsi.

Kur lenkiu. Galbūt jūs esate kūrybinga ir įdomi dėl to, kad gyvenate būtent su savo nuobodžiuoju vyru ir jums yra sudarytos visos sąlygos kurti, bendrauti su norimais žmonėmis, turėti daug laisvo laiko, turėti daugiau mažiau normalų dienos režimą. Ir galbūt jūs jaučiatės išskirtinė, nes esate kitokia, nei jūsų racionalus vyras. O tarp meninikų galbūt būsite vidutinybė. Dabar gal to nematote, nes jums finansai neaktualu ir po vakarėlio grįžtate į kitokią aplinką, bet galbūt ten irgi yra trintis, intrigėlės, gabesni, mažiau gabūs, bet gudresni. Jeigu gyvensite vien tik tuo, galbūt visa ta bohema atrodys nebe tokia patraukli. Visada norisi to, ko neturi.

Man tai atrodo problema ne tame, kad vyras ya nuobodus, o tame, kad saltas. 

Pirmiausia jums reikėtų suprasti savyje, kad bet koks pasirinkimas yra kitų galimybių mirtis. Ir kuo aiškiau tą pajusite visa savimi, tuo aiškiau jums bus kaip elgtis. Kol kas man panašu, kad jūs norite būti gera mergaitė ir turėti viską, nieko neįskaudindama ir nieko nekeisdama.
Kai jūs samprotaujate, kad vyras jums geras ir žiūrėdama į jį miegantį lovoje kartais jaučiatės puikiai, tai galiu užtikrinti, kad tokį jausmą galėtumėte patirti dar su gana dideliu procentu pasaulio vyrų. Ar tai yra jūsų gyvenimo pasirinkimas, kurį norite ir pasirenkate gyventi? Tai nėra lengvi klausimai šie kertiniai mūsų gyvenimo pasirinkimai. Gerai, kad užsirašėte pas psichoterapeutą-gali prireikti ne vieno mėnesio, kad suprastumėte geriau save, o ir tai niekaip neapsaugos nuo žingsnio, dėl kurio paskui gailėsitės ar jausmo, kad vėl kažkas ne taip. Niekas nuo to neapsaugos ir niekas neatsakys. Bet kokie pasirinkimai atneša ir skausmą. O jums, kaip meno žmogui, emocijų visuomet bus daug, žymiai daugiau negu techninio sukirpimo žmogui. Ir bangavimų, kurie nuneša viską aplink.
Man atrodo, kad jūs jaučiate kas jums būtų geriausia, bet labai bijote pasitikėti pati savimi, nes bijote patirti skausmą ir norite garantijų, kad kažkoks jūsų pasirinkimas atneš vien gėrį. Bet negali žinoti kaip bus, jei bijai rizikuoti O gal aš klystu.
 

Ačiū už labai taiklų komentarą. Tikrai, tame ir yra problema - noriu būti ir gera mergaitė, ir turėti viską, ir kad visi būtų laimingi. Ir nepasitikiu savo pasirinkimais...

Esu auklėta labai konservatyvios mamos. Jos nuomone išsiskyrę žmonės kažkokie nenormalūs. Net jei, pvz, jos kokiai draugei vyras užvažiuoja arba jis yra neištikimas, ji kažkaip vis tiek nustemba, kad ta draugė skiriasi. Ar kad meilužį susiranda. Aš jai sakau, *****, jis 20 metų paskui bobas lakstė, nesiskaitė, žemino, o tu pyksti, kad ji susirado kitą vyrą, tokį, kuris ją gerbia?.. Tad savo skyrybų atveju, manau, sulaukčiau šeimos atmetimo. Būtų didelis košmaras. Net nežinočiau į ką atsiremti. To tikrai labai bijau. 

...Nes esu pakankamai silpnų nervų žmogus. Nemiga, visokie nervų priepoliai ir pan. yra mano gyvenimo dalis. Ir čia vėlgi mano vyras yra stebuklas. Jis visa tai atlaiko (žinoma, jam tas sveikatos neprideda). Aš kartais pati jam sakau, kad nežinau, kas su manimi būtų, jei ne jis. Jam jaučiu begalinį dėkingumą už tai, kad išbūna. Ir atvirai prisipažinsiu - jaučiu baimę, kad joks kitas neatlaikytų mano charakterio. 

Kitą vertus turiu artimą draugų porą, kurie abu yra kūrybinių specialybių žmonės. Ji temperamentu ir bangavimais labai panaši į mane, jis - į mano vyrą (stabilesnis, labiau gaudosi realaus gyvenimo reikaluose, piniguose ir pan.). Ji - dramatizuoja, jis - sistemina, ji - niršta, jis - išmingingai pataria. BET jie yra to paties pasaulio atstovai. Tas pats žmonių ratas, kalba ta pačia kalba. Aš jos kažkada klausiau, ar niekada neabejoja dėl vyro, ar nepabosta, ar nepagalvoja, kas būtų, jeigu būtų. Ji net nesuprato, apie ką kalbu. O ko nesuprasti - jis patenkina VISUS jos poreikius. 

Man tai atrodo problema ne tame, kad vyras ya nuobodus, o tame, kad saltas. 

turbūt ir tas, ir tas, nes nepaisant fakto, jog yra geras draugas, nediskutuoja su žmona apie aukštas materijas, neskaito knygų. 

Suprantu, kodėl taip sunku priimti sprendimą. Šie santykiai turi labai daug pliusų, ir autorė tą puikiai supranta. Aišku, atsibosta vienai tuos santykius kurstyti ir įvairinti, norėtųsi kažko tokio kaip per filmus rodo - ilgai ir laimingai. Sunku pasakyti, koks būtų receptas šiai santuokai.

Įdomu, kokia būtų vyro pozicija, gal sakytų, susituokiau, norėčiau šeimos, vaikų, o žmona nenori. Gyventi turim kur, nebadaujam, ponia nepersidirba, profesinėje srityje save realizuoja, bet va vis neįtinku (= nemyli?). jeigu temos autorė be aiškių priežasčių keletą metų vis kratosi vaikų ir nėra iki galo nuoširdi su savo vyru, nenori pastovių namų ir t.t., racionaliai mąstančiam vyrui gali kilti tam tikrų pagrįstų klausimų. Atitinkamai šaltas gali būti ir elgesys. 

Beje, bandau spėti, koks būtų bohemos vyras, jei santykiai atšaltų ir negautų iš savo moters, ko nori ar lauktų kelis metus, kol jo ponia susimylės kaip dabartinis vyras? Žiūrėjau neseniai laidą, rodė ištrauką iš prancūzų bohemos gyvenimo, vyrelis muzikantas į savo namus be didelių skrupulų tampėsi meilužes ir neaiškius draugelius. Na bet tikiu, kad ne visi gal tokie žiaurūs.

turbūt ir tas, ir tas, nes nepaisant fakto, jog yra geras draugas, nediskutuoja su žmona apie aukštas materijas, neskaito knygų. 

Suprantu, kodėl taip sunku priimti sprendimą. Šie santykiai turi labai daug pliusų, ir autorė tą puikiai supranta. Aišku, atsibosta vienai tuos santykius kurstyti ir įvairinti, norėtųsi kažko tokio kaip per filmus rodo - ilgai ir laimingai. Sunku pasakyti, koks būtų receptas šiai santuokai.

Įdomu, kokia būtų vyro pozicija, gal sakytų, susituokiau, norėčiau šeimos, vaikų, o žmona nenori. Gyventi turim kur, nebadaujam, ponia nepersidirba, profesinėje srityje save realizuoja, bet va vis neįtinku (= nemyli?). jeigu temos autorė be aiškių priežasčių keletą metų vis kratosi vaikų ir nėra iki galo nuoširdi su savo vyru, nenori pastovių namų ir t.t., racionaliai mąstančiam vyrui gali kilti tam tikrų pagrįstų klausimų. Atitinkamai šaltas gali būti ir elgesys. 

Beje, bandau spėti, koks būtų bohemos vyras, jei santykiai atšaltų ir negautų iš savo moters, ko nori ar lauktų kelis metus, kol jo ponia susimylės kaip dabartinis vyras? Žiūrėjau neseniai laidą, rodė ištrauką iš prancūzų bohemos gyvenimo, vyrelis muzikantas į savo namus be didelių skrupulų tampėsi meilužes ir neaiškius draugelius. Na bet tikiu, kad ne visi gal tokie žiaurūs.

Kiek as maciau, tai bohemos vyrai ne kazka. 

Autores vyras zinodamas kas jai svarbu galetu irgi biski pasistengti. Knygu skaityt tikiu, kad neprades, bet apkabint ir priglaust zmona gi nera sunku.  

Kur lenkiu. Galbūt jūs esate kūrybinga ir įdomi dėl to, kad gyvenate būtent su savo nuobodžiuoju vyru ir jums yra sudarytos visos sąlygos kurti, bendrauti su norimais žmonėmis, turėti daug laisvo laiko, turėti daugiau mažiau normalų dienos režimą. Ir galbūt jūs jaučiatės išskirtinė, nes esate kitokia, nei jūsų racionalus vyras. O tarp meninikų galbūt būsite vidutinybė. Dabar gal to nematote, nes jums finansai neaktualu ir po vakarėlio grįžtate į kitokią aplinką, bet galbūt ten irgi yra trintis, intrigėlės, gabesni, mažiau gabūs, bet gudresni. Jeigu gyvensite vien tik tuo, galbūt visa ta bohema atrodys nebe tokia patraukli. Visada norisi to, ko neturi.

Visiškai suprantu, apie ką Jūs. 

Tik vienas pataisymas - aš ne apie vakarėlius. Nesu jokia vakarėlių liūtė, net nereikia abiejų rankos pirštų, kad suskaičiuočiau į kiek nueinu per metus. Ir iš visų grįžtu visiškai blaivi. O meninikus su savo bajeriais gerai pažįstu, nes pat dalyvauju šiame pasaulyje. Ir nuo jo labai nudegus esu (nuo tų intrigėlių, geresnių ir dar geresnių). Tad taip, mane gąsdina, kad į porą išsirinkčiau tokį žmogų, su kuriuo reiktų stipriai konkuruoti (nes aš pati linkusi į savęs lyginimą su kitais, nepilnavertiškumą ir pan.). Bet menas yra platus dalykas - vieni tapo, kiti spektaklius stato, treti kuria muziką ir pan. Ir tai jau skirtingi dalykai. Todėl labai dažnai į porą sukrenta skirtingų sričių kūrėjai, jiems ne taip ankšta darosi, nereikia galvoti, kad va jo paveikslą paėmė į parodą, o manojo tai ne. Arba žmonės, kurie dirba kartu (iš to net labai sėkmingos poros gaunasi).

Iš esmės net negalvoju, kad man reikia žmogaus, kuris turi būtent menininko statusą. Tai ne apie tai. Apie mąstymo būdą. Kūrybinė veikla skatina daug reflektuoti pasaulį, plačiau mąstyti, labiau motyvuotai rinktis gyvenimo būdą. Aš nekalbu apie impresionizmo laikus, kai visi lakė absentą ir tapė iki apakimo. Dabar visi turi disciplinuotai dirbti ir gaudytis pasaulyje, būti ir kūrėju, ir vadybininku. Tie visai išskridę po tiltais ir gyvena.

Aš tik noriu, kad galėčiau išsikalbėti, būti išgirsta, kad nereiktų ieškoti kitų žmonių, kurie išklausys. Nes dabar bandau jam ką nors papasakoti, o jis žiūri keistai, tyli. Sako, visai nesuprantu, kokie keisti dalykai toj tavo galvoj. Pasakoju kam nors kitam, ir mane girdi, ir atliepia, netgi pataria. Ir nesijaučiu tokia nenormali.

Gal esmė ne tai, kad mano galvoj kokie keisti dalykai dedasi, bet kad jis nesiklauso, kas jo galvoje dedasi, neleidžia sau jausti, neleidžia abejoti, analizuoti. Todėl išgirdus apie mano vidinius reikalus, kurie šiaip labai bendražmogiški, jis stebisi, nežino, ką pasakyti. 

Taip ir gaunasi du vieniši žmonės - aš emociškai vieniša, jis buityje vienas...