Gailiuosi, kad ištekėjau...

Matote zmogus gali butu idealiausias, geriausias, bet jei jo nemyli vis tiek nebus to dziaugsmo, kiti buna daug blogesni, bet moterys su jais gyvena ir dziaugiasi, nes butent meile patenkina visus poreikius, ne pinigai, tobulas elgesys. Galima vyra rinktis kaip preke, kaip nauja masina, kuri turi visus privalumus, o galima is sirdies, bet tada daznai reikia ir pasikankinti. Bet tame kelyje ir augam, be meiles, manau, moteris vysta...Net jei tas vyras su ja eitu ten kur ji nori, net jei vestu idomias diskusijas, jai kazko truktu.
Dabar klausimas jai: pavojingas, bet tikras gyvenimas su visom is to isplaukianciom pasekmem, meile, nuotykiai , gal but skurdesne buitis, gal but is vis be nuolatinio vyro. Arba saugus , jau patikrintas gyvenimas, rutina, stabilumas, bet tiketina vis didejantis nepasitenkinimas viduj...
Gyvenimas zoologijos sode, ar laisveje. Ir tik jai rinktis.

Siaip gera ideja buvo parasyta siek tiek atsiskirti, nepuolant i kitus santykius, isvykti kazkur pvz i uzsieni pasitobulinti ar pansiai ir ziureti i savo jausmus....

Pagal mano supratimą Jūs kiek keistokai įsivaizduojate menininkų pasaulį - gal ne tokiais menininkais bendraujate? Tai, apie ką rašote, panašiau į bohemą, kurią daugiausiai sudaro visokie vograutojai "aplink meną" ir visokias gyvenimo prasmes, rusai tokius vadina "okolokulturnyje". Tarp jų tik vienas-kitas tikrai talentingas ir kūrybingas (išimtis patvirtina taisyklę), nes tikrai talentingi ir kūrybingi visokiems per naktis trunkantiems pasisėdėjimams paprasčiausiai neturi laiko. Pasižiūrėkite, ką tie Jūsų bičiuliai iš tikro kuria, atsiribodama nuo to, ką jie apie savo kūrybą kalba - tikiu, kad Jums akys atsivers.

Bendrai paėmus, mano galva, nuo Bairono ir kitų romantizmo epochos menininkų laikų dar gajus mitas apie menininkų išskirtinumą nieko vertas. Na, aukoja kai kurie žmonės savo gerbūvį vardant kūrybos laisvės, bet tądaro ir "žemiškesnių" profesijų žmonės, kai renkasi įdomesnį, bet mažiau apmokamą darbą. O dėl visokų pasisėdėjimų su bičiuleis beigi pafilosofavimų, tai, bent Lietuvoje, žinant Dailės akademijos ir Konservatorijos lygelį, labai abejočiau jų apsolventų bendru išprusimu ar gebėjimu diskutuoti apie egzistencines problemas lyginant kad ir su baigusiais mediciną ar teisę. Nors, aišku, būna visokių išimčių, kartais ir geras dailininkas moka gerai pašnekėti apie savo paveikslus, o geras poetas gerai skaito savo eilėrašius.

Tai ne su mumis forume apie tai kalbėti, o su juo: žmogau, ką darom, kas bus su mumis toliau? Ar tu kada nors atsiversi, ar pažiūrėsim kada abu kokį spektaklį, jį aptarsim ar pabandysi su manim jogą padaryti, juk tai į sveikatą tau pačiam ir t.t. Ir pasakyti atvirai, kad be to kartu laimingi nebūsite. Tu nebūsite, o tada nebus ir jis. Pasakyk jam atvirai, kad nepasikeisi, visada ieškosi giliau, toliau ir tai jis per uždaras, perdaug blokuotas, keistis dera jam.

Atsiprašau, kad tujinu, bet tokia tema, kažkaip reikėjo išskirtri tave nuo jo, nes gautųsi rašau "jūs", pagalvotum, kad abu turiu omeny

Jus cia daznai kalbate apie dvasines vertybes, o cia siulote palikti viena vyra ir kazkur isvykti?
Autore ir taip tik i save isigilinus. Dauguma patarimu egoistiski.
Jus jau taip ir paliktumet mylima zmogu, tegu buna vienas...

MB manes nepaliktu be reikalo, nes jai rupi, kaip as jausciausi.

kazkur autore as suprantu. Va SM moterys dauguma labai konkrecios ir sugeba diskutuot tik apie kazkokias naudas.
Kai ateina kitokia asmenybe (Spanguoliuke pavyzdys) tai tuoj priklijuoja diagnoze ir siuncia pas psichiatrus. Nors zmogus sugeba dalintis savo emocijomis ir to nebijo.

Autorei, idomu ka jus manote apie sia tema:
https://www.supermam...?...032708&st=0

m.s O gal ir jusu vyras noretu skirtis ? gal ir jis taip is pareigos gyvena, gal irgi kitas lovoje isivaizduoja? Jus jo klauset del skyrybu, kol vaiku nera geriau viska susidelioti.

 

Buvau užvedusi šitą temą. Tiesiai neklausiau, ar nori skirtis, bet klausiau, kaip jis mato, kur mes judam. Jis tik atsakė, kad jam sunku, kad laukia, kol pagerės, kol aš savo gyvenimą susitvarkysiu. Klausiau, ar myli. Jis atsakė, nežinau. Bet po to pasitaisė, kad tiesiog yra pervargęs. 

 

Bet kasdienybėje, kai jo nejudinu sunkiais klausimais, jis atrodo atsipalaidavęs, aktyviai planuoja bendra ateitį. Tik prisilietimų nereikia. Nors seksualinį gyvenimą turime aktyvų (labai dažnai mano dėka). Komplimentų irgi nesako, nebent lovoje (ten jų prisiklausau daug, ką tikrai vertinu).

 

O šiaip mes esame smagi kambariokų pora. Nelendame į vienas kito erdvę, vienas kito neaptarnaujame, skalbiamės atskirai, tvarkomės susiskirstę zonomis, vakare žiūrime filmus, palaikome vienas kitą, jei kas nesidėlioja darbuose, smagiai pasijuokiame iš kaimynų. Aš tikrai stengiuosi palaikyti gerą energiją, daug visokių juokingų dalykų prisigalvoju, visi širdingi pokalbiai - irgi iš mano pusės, romantiškos vakarienės - irgi mano iniciatyva. Tokie nerūpestingi santykiai, kurie važiuoja ant manęs, nes jis, nors tikrai nėra koks pasyvus slunkis, santykių kurimo prasme neturi iniciatyvumo. Gal čia šeimų skirtumai? Aš savo tėvus mačiau besibučiuojančius, besiglaustančius, netgi keliančius vienas kitam pavydo scenas (saikingai, be jokio smurto ar žeminimo). Jo šeimoje - jie tokie belyčiai, viskas tik reikalai, tarsi bijo vienas kitą paliesti. 

 

Kita problema. Jis prieš savo tėvus vaidina visai kitokį mūsų gyvenimą. Prašo nepasakoti apie tai, kad negaminu, prašo pritarti jų nuomonei, nutylėti visokius menkus, net atrodytų nereikšmingus buities dalykus (nes jo mama prisiekusi namų šeimininkė, jai gali širdis sustoti, išgirdus, kad niekad nesu virusi sriubos). Taigi, aš visada esu kažkokiame vaidmenyje. Kol tuo tarpu su mano šeima - jis yra savyje. Gali daryti bet ką, pas mus plačios ribos šia prasme. Pagal tai, kad būdamas jo šeimos rate turiu būti kažkuo kitu, suvokiu, kad giliai širdy jam visgi atrodo, kad pas mus kažkas ne taip. Antraip kam šitas teatras? 

Pagal mano supratimą Jūs kiek keistokai įsivaizduojate menininkų pasaulį - gal ne tokiais menininkais bendraujate? Tai, apie ką rašote, panašiau į bohemą, kurią daugiausiai sudaro visokie vograutojai "aplink meną" ir visokias gyvenimo prasmes, rusai tokius vadina "okolokulturnyje". Tarp jų tik vienas-kitas tikrai talentingas ir kūrybingas (išimtis patvirtina taisyklę), nes tikrai talentingi ir kūrybingi visokiems per naktis trunkantiems pasisėdėjimams paprasčiausiai neturi laiko. 

Apie tai jau pasisakiau viename ankstesnių komentarų, kad ne impresionizmo laikai, kad visi gertų absentą ir tapytų iki apakimo (paieškokite, kažkur čia pat). Tad tiesa, paprastai nėra kada naktimis baliavoti (nors yra ir tokių dalykų, ypač teatro pasaulyje).

 

O minėta mano citata - apie studijų laikus, kai tik įvyko atradimai. Tada viskas buvo nauja ir egzotiška, buvome patys sau faini. 

 

Bendrauju ir dirbu kartu su profesionaliais menininkais. Vieni geria iki išblaivinimo, kiti kasryt 7 val. ryto keliasi, nes reik daug nuveikti, treti labai racionaliai planuojantys, logiški, kiti - ekscentriški, demonstruojantys ego, vieni intravertai, kiti - ekstarvertai, vieni turi ilgalaikius santykius, augina vaikus, darosi namų remontus, kiti - keičia moteris kaip kojines. Visi, kaip ir margas pasaulis, yra žmonės su savo temperamentais. Ir su visais skirtingi kontaktai, skirtingos temos, skirtinga energetika. Tad dar kartą kartoju, kad čia ne apie tai, kad man reikia meniniko. Man reikia žmogaus pokalbiui. Ir nereikia net to Bairono, Kafkos ar dar bala žino ko. Elementaraus emocinio intelekto.

O čia jau baisu. Jis turi išsivalyti savo psichologinius blokus, nes tai nenormalu. Jis gi ne vaikutis mažas, kurį tėvai nubaus. Būna tokių porų, kur vienas kitam geba padėti, vienas kuris nors persilaužia, priverčia tėvus toleruoti jo naują gyvenimo būdą ir pan. tai tokius žmones aš gerbiu ir sveikinu, o jo nėra dėl ko sveikinti tada, deja... Ir jūsų nusivylimas suprantamas

 Man reikia žmogaus pokalbiui. Ir nereikia net to Bairono, Kafkos ar dar bala žino ko. Elementaraus emocinio intelekto.

Jei vyras per tiek laiko neprašneko, stebuklų tikėtis sunku, bet jų gyvenime pasitaiko. Bet jis turi pats to norėti.

Tik ar reikia norėti giliai mąstančio žmogaus, sunkus klausimas. Yra nuostabių plačiai mąstančių žmonių, bet jei vyras labai jau giliai kapstosi po emocijas, santykius ir savo ar kito žmogaus vidų, tai nebūtinai geras signalas, nes emocinės problemos, depresija ir artimųjų kaltinimas bei narstymas po kaulelį gali būti kasdieniai jo palydovai. 

Kas dėl slėpimo nuo tėvų. Jis žino tėvų požiūrį į įvairius dalykus, galimą jų panikos ir kišimosi į vaikų santykius lygį ir nori nuo viso to apsisaugoti pats, apsaugoti jus ir taip pat savo tėvus. Ar tai gerai, vienareikšmiško atsakymo nėra. Jei jūs pasirengusi atremti emocines jo šeimos atakas, tada atsiverkite. Tik gal nebūtina užpilti jų visa ta informacija. Švelniau kažkaip.

Nu autore - gryna liutuje123. Kam sutikt, kam zenytis, jei nemyli...
Na gerai, liutuke, su savo nupusimu, atrado kas ja ima, o tai kita del ko?
Kaip iki siol, suprantu bunat kartu, nes autorei taip patogu, finansiskai priklausoma kol kas ,

Gaila to vyro.

Kalbėtis būtina - apie viską, kas neduoda ramybės. Nes dabar panašu, kad abu šypsosi pro sukąstus dantis. Atvirumas yra gerų santykių pagrindas. Jei išsikalbėjus situacija nepagerėja, galima nueiti pas šeimų psichologą. O tada jau bandyti arba keistis (greičiausiai abiems) ir gyventi taip, kaip norisi, arba skirstytis. Man atrodo jie abu nepatenkinti santykiais, bet susitaikė su esama situacija. Vienas nori "normalios" moters, kuri būtų jo vaikų mama, kita nori sielos draugo. Ir abu meluoja sau ir vienas kitam, tempia gumą iki kol ta guma nutrūks.

m.s. O kodėl jūs negaminat valgyti? Jums pačiai valgyti nesinori?

Tai as ir kalbu apie dvasines vertybes - apie meile.
O kas dabar suaugusiam vyrui atsitiks, jei pagyvens vienas kazkiek, kas cia tame baisas, nesuprantu, gi nesiulau eiti su kitais vyrais miegoti. Taip esame su vyru gyvene atskiruose salyse, nes taip reikejo ir ka, ilgiausiai gal 3 men.
Tai cia ir nera palikimas be reikalo, manau, kiekvienai ilgiau gyvenanciai porai, reikia karts nuo karto pabuti atskirai, tai labai sveika, isvalo nuo buities dulkiu isgrynina jausmus.

Papildyta:

Vienu zodziu abu net nesat tikri, ar mylit vienas kita ir abu vaidinat spektaklyje.
Jus bijot skirtis, nes ka tevai pasakys, ka darysit, kaip vyras reguos. Jis gal irgi bijo to paties.
Aisku tik pati turit spresti ka daryti, bet geriau greiciau apsipreskit kol vaiku nera. Nieko nera prasciau, kaip gimdyti vaikus jau su nasta kazka sutaikyti...
Viskas, ka rasot apie savo vyra nebutu jokie trukumai, jei ji myletumet. Visada sakydavau prie pilno saldytuvo greit priprantama, o va kai nera meiles, tai ir zibancios zvaigzdes nebedziugina, tuscia ir salta viskas. Jei zmogus mylimas ir myli, tai nesvarbu, nei tie apsikabinimai, nei pokalbiai, susiderintumet, ismokytumet vienas kito visko. Bet esat labai jau senai kartu, tai gal pabukit siek tiek atskirai, o gal kaip tik i kokia sudetinga kelione abu issiruoskit, gal jums reikia kokio adrenalino, kad atsibusti is to miego.
Ir ko jus tiek darot del santykiu, jei jusu vyras, kaip suprantu, toks standartinis, mazai sugebantis grazbyliauti, stabilus, uzdirbantis, neskrajojantis padebesiais, tai jis patekes i patogius santykius visiskai nusiramina ir neisistengia, jam reikia siokiu toku sukretimu, kad pradetu vel stengtis, gal nustokite inicijuoti pasimylejimus, romantiska vakarienes, atitolkite, geriau uzsiimkit savim, savo emociju valdymu ir t.t. su kuo saket turit problemu. Nu va gal ir psichoterapiaute ka pades. Palikti vyrui erdves pasistengti

m.s. O kodėl jūs negaminat valgyti? Jums pačiai valgyti nesinori?

 Gaminu, bet retai, kai yra nuotaika ir laiko. Vyras irgi gamina, kai jam yra nuotaika. O kai abiems nėra, tada einam į kavines. Čia, sakyčiau, mažiausia mūsų santykių problema. Pas mus virtuvė nėra sureikšminta. Niekada nebuvo taip, kad jis šiuo klausimu turėtų didelių priekaištų. Kaip ir aš nesitikiu, kad jis manęs su šampane marinuota elniena namie lauks Tiesiog jis žino, kad jo tėvams tie buitiniai aspektai labai svarbūs. Jo mama tik ir bėdavoja, kaip ji vargsta namie, kaip dėl visų stengiasi, kaip sveikatą per tą buitį susiėdė ir, akivaizdu, jai labai patiktų toks pat nuvarytos marčios vaizdas. Net susikrimto, kad indaplovę turim, tipo ką, tau plauti indų nepatinka

 

Šiaip žvelgiant tradiciškai psichologiškai, mes abu turim labai skirtimgus vyro/moters vaizdinius. Jo mama kardinaliai priešinga man, jis - kardinaliai priešingas mano tėvui, kuris yra laisvos, kiek chaotiškos dvasios, visą jaunystę praleidęs nenuspėjamose avantiūrose, krėtęs vieną nesąmonę po kitos. Matyt, tokius pasirinkimus padarėm, nes buvom kiek nusivylę jais. Jam nepatiko, kad jo mama depresuojanti, neįdomi, namuose užsisklendusi moteris. Man nepatiko, kad mano tėvas visą šeimą ištisai įtraukdavo į kažkokias nesąmoningas (finansiškai ypač) situacijas, amžinas mamos galvos skausmas. O dabar, jei atvirai, taip pasiilgstu to įdomumo, kurį mano tėvų pora pergyveno. Nes, nepaisant to, kad nervų reikėjo padėti, jie yra kartu iki šiol, po šilto ir šalto dar artimesni.  

 

Pas mus viskas kaip tik paprasta - nesipykstam, nepavyduliaujam vienas kitam (nors aš amžinai dirbu su vyrais!), žinom, kas bus rytoj, duodam vienas kitam erdvės... Pvz, vakar atskiruose kambariuose atskirus filmus žiūrėjom. Ir čia įprasta pas mus. Jis, beeidamas į tualetą, užeina pas mane, paklausia, kaip mano filmas, pažvengiam, kad eilinį kartą kažkokią pseudo-konceptualią meninę nesąmonę išsirinkau (ten tikrai buvo net iki ašarų juokinga nesąmonė), pasiskundžia, kad jo žiūrima komedija yra laiko išmetimas, kas tokias dar stato. Pasijuokiam ir jis net nepakštelėjęs man į skruostą, net nepasakęs labanakt, apsisuka miegoti. Va taip jaukiai ir gyvenam. 

 

Arba šiandien rengiuosi, jis guli lovoj ir sako, kad visai norėtų pasimylėti. Sakau, kad neturiu laiko. Jis sako, gerai. Tiesą sakant, va taip jis mane ir vilioja - pasako, kad nori ir aš jau renkuosi, ar aš noriu. Bet kad ateitų, prisiliestų, pabučiuotų, pabandytų sujaudinti, išprovokuoti - beveik nematytas reikalas. Bet taip, čia turbūt tas sliekų ieškojimas šiknoj. Sutinku, čia labiau skirtingas požiūris į intymumą, gimęs iš skirtingų temperamentų.