Nemyliu savo anytos

#1
Žiūriu, neseniai plepėta, apie tai, kaip anytas vadiname. As irgi, kaip daugelis, niekaip negaleciau jos tokiuo brangiu žodžiu kaip mama pavadinti. Per daug didelę antipatiją jai jaučiu.

Įdomiausia, kad tai prasidėjo po mano vaiko gimimo. Iki tol (mes su vyru kartu jau 8 metai) į sutuoktinio motiną žiūrėjau ramiai -- gyvenom atskirai, į svečius dažnai neidavom, tai nekreipdavau didelio dėmesio į jos pomėgį papletkauti, egoizmą ir pan. charakterio ypatybes.

Bet gimė mūsų mažylis ir kažkas pratrūko. Jau kai Gimdymo namuose ji mane kitą dieną aplankė supratau -- aš nenoriu, kad ji vaiką imtų ant rankų ar tuo labiau bučiuotų mad.gif Ir kuo ji labiau stengiasi vaidinti gerą anytą ir močiutę, tuo blogiau. Aš ja nepasitikiu, ji man nemalonus žmogus ir nors stengiuosi tvardytis, ta antipatija išlenda.

Jei jums atrodo, kad man "užsitęsusi pogimdyvinė depresija" (visgi vaikui jau 1,9 metų), tai pateikiu keletą savo anytos poelgių aprašymą.

1.Iškart, kai mane Gimdymo namuose aplankė, susitiko mano draugę medikę ir pareiškė, kad aš tai jau pieno neturėsiu -- jau taip ilgai prie krūties vaiką laikau (o iš tikrųjų maitinau iki 1,4 metų doh.gif ). Vėliau vis savo trigrašį dėl maitinimo kišo -- tai užteks, jei iki pusės metų pamaitinisu krūtimi, po to -- jau ilgiau kaip iki metų tik nemaitink.

2.Ji nuolat dūsauja, kad anūkėlį retai mato. Bet aš ja nepasitikiu. Ir ne be priežasties. Kai sūneliui buvo pusmetis ir aš tik buvau pradėjusi jį pratinti prie daržovių košyčių, išvažiavom su vyru ir jo motina į sodą. Susėdom pietauti. "Tu valgyk, aš vaiką palaikysiu", -- pasisiūlė ji. Sutikau, tačiau vis tiek viena akimi stebėjau, kaip ji su mano 2.gif elgiasi. Ir staiga matau -- pasiima uošvienė kažkokio neaiškaus vištienos vyniotinio gabalą, apkramto pakraščius ir kiša vaikui į burną mad.gif mad.gif "Ką jūs darot?" -- tesugebėjau ištarti. Tada jau ir mano vyras įsikišo, apibarė, kodėl mūsų neatsiklaususi kiša tookį maistą.

3.Pernai miške mūsų mažylį buvo smarkiai išgąsdinusi. Mat kažkas iš grybautojų pasiklydo, tai ji savo griausmingu balsu kaip užrėkė.... Visai nekreipdama dėmesio, kad priešais mano tėtis ant rankų laikė ką tik prabudusį 2.gif. Iš netikėtumo net suaugę krūptelėjo, o mažius užsiverkė.

Galėčiau vardinti daug istorijų. Aišku, galima sakyti ir taip -- norėsi šunį mušti, pagalį visada rasi. Bet mano anyta iš tikrųjų krečia kvailystes. Šiaip tai ji normali šešiasdešimties dar neturinti moteris -- labai tvarkinga, darbšti, negirtuoklė. Bet kažkaip neišeina man jos pamėgti g.gif

O kaip jūs, ar nesusidūriate su panašiomis situacijomis? Gal ką patartumėte?





Atsakyti
#2
QUOTE (merepopins @ 2004 08 29, 13:54)
...
Įdomiausia, kad tai prasidėjo po mano vaiko gimimo.  Iki tol (mes su vyru kartu jau 8 metai) į sutuoktinio motiną žiūrėjau ramiai -- gyvenom atskirai, į svečius dažnai neidavom, tai nekreipdavau didelio dėmesio į jos pomėgį papletkauti, egoizmą ir pan. charakterio ypatybes.

Bet gimė mūsų mažylis ir kažkas pratrūko. Jau kai Gimdymo namuose ji mane kitą dieną aplankė supratau -- aš nenoriu, kad ji vaiką imtų ant rankų ar tuo labiau bučiuotų mad.gif  ......

rodos aprašei mano istoriją... iki vaiko gimimo viskas būdavo idealu,su anyta buvom tiesiog geros draugės,vos ne kiekvieną šeštadienį susitikdavom arba pas ją namie arba pas mus šiaip pasėdėti paplepėti,pagurkšnoti šampano ir pan.visada būdavo apie ką kalbėtis...ir šiaip mano anyta yra puikus ir labai geras žmogus,bet ką dėl mūsų padarytų,ir šiaip bet kurioje situacijoje jinai visą laiką palaiko mane,o ne mano vyrą...
bet gimė vaikas ir viskas apsivertė aukštyn kojom...nenorėjau net ,kad liestųsi prie mano vaiko,apie tokį dalyką,kad jinai paimtų ant rankų nebuvo nė kalbos...ignoravau ją,nekeldavau jai ragelio,kai ateidavo į svečius su ja tiesiog nešnekėdavau...siaubas,kai pagalvoju kokia man turi būti gėda...o jinai per galvą versdavosi,kad tik mum padėtų,valgyt už mane darydavo ir vyrui perduodavo,kad atneštų,nes ji po mano ignoravimo net neidavo į svečius...o už ką? ką ji blogo padarė? iki šiol jau jaučiu sąžinės graužatį,kad taip elgiausi...tai tiesiog mano egoizmas,kuris yra aukščiau visko...ir tai tęsėsi gana ilgai...
bet dabar viskas jau įeina į savo vėžes,tiesa mano anyta,be mūsų atsiprašymo vaikui kaip rašei maisto tikrai neduotų,prieš bet ką darant visą laiką atsiklauisa,va dėl to esu patenkinta,ir šiaip mergaitę tikrai gražiai prižiūri ir su ja bendrauja...
na va,gal ir tau tas laikotarpis praeis,gal ir su ja normaliai sutarsi...tik aišku gal būt reikėtu pasikalbėti dėl kai kurių dalykų,kaip dėl maisto davimo ar kokios tai priežiūros...gal tavo vyras galėtų pakalbėti su ja...o šiaip stenkis susidraugauti,nes kaip bebūtų jinai blogo jums tikrai nelinki,o ir anūkėliu manai nenori pasidžiaugti?
pačiai juk būtų nesmagu ir labai liūdna,jei tavo vaikas tau nenorėtų savo vaikų patikėti....
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo *kristina*: 29 rugpjūčio 2004 - 13:27
#3
gal tikrai mazyliams gimus, mums kazkas pasidaro g.gif as su darugo mama irgi puikiai sutariau, daug bendru temu, pavakarojimu. ji tikrai labai svelni ir miela moteriske. viskas pradejo keistis man pastojus. prasidejo komandos:"nelakstyk, nelipk, valgyk ta, valgyk ana". priskiede mano draugui, kuris buvo uzsienyje, kad as mesos ir rimto maisto nevalganti, nes bijau sustoreti ir pan. pries tai buvo pasakius, kad as anoreksike, nors as savo teveliu namuose papietavus jos cepelinu nebeikirsdavau laugh.gif
per nestuma as aiskiai parodziau, kad neklausysiu jos patarimu ir, kad visa ju seimynele laikytusi toliau nuo manes. apsiramino... 10 dienu po gimdymo netekau mamytes, tai vel prasidejo sefavimas.ateza maista i namus ir ziuri ar is vakar suvalgiau.taip dziugu, kad i savo namus vilniuje grizau, o jie uz 350km liko.... thumbup.gif sugeba ir telefonu paaiskinti, bet tik suzirzus mazei nieko neaiskinu ir dedu raga. gal zmones padeti nori, bet pasakymas, kad" as pas tave i vilniu atvaziuosiu ir vaika padesiu auginti" man per daug staciokiskas, net nepaklausus ar man tos pagalbos reikia. tikiu, kad susitvarkysiu, o jei ne, tai tikrai rasiu kas man pades, bet ju pagalbos neprasysiu.
Atsakyti
#4
g.gif o jus nebandet sakyt "ne" anytoms, arba grieztai savo nuomone ir nuostata isreikst?

na nezinau, aisku visokiu anytu buna. Na man daug ka sakydavo del maitinimo irgi pasiurpdavo kai nenustojau maitinti ilgai, kad vaikas labai mazai svorio priaugdavo ( tipo vaikui hipotrofija, tu pieno neturi, reikia misinuko, ir is vis kiek galima maitinti krutimi), kad ciulptuko nedaviau, kad su pampersais laikiau visa laika ( ta prasme jokiu palu), kad desreles neduodavau, kai merginai 4 menesiai buvo blink.gif ir kai 9 menesiai irgi neduodavau tu desreliu. Daug kas buvo, bet kazkaip pripratau sakyti aciu ir vistiek daryti savaip iki minimumo apribuojant vaiko buvima pas senelius, o viena pas juos palieku tik isimtinais atvejais, iki dabar tai buvo 2 kartai, viena karta 3 dienos ( dukrai buvo gal 5m), kita 2 dienos ( neseniai, jai buvo 7 metai). Niekada nesu palikusi kai ji buvo maza. O kiek rubu pridovanojo, tokiu ne i tema visai, tai irgi aciu ir prie konteinerio.
Buvo konfliktu, kai dukrai oziai ilysdavo, ji pakesti negali kaip mes juos toleruojame ir laukiame kol praeis, sako dirzo reikia ir pan, tai buvom nejuokais susiriejusios, pasakiau viska ka galvoju, tame tarpe tai kad vaikas musu ir tik mes spresime kaip ji auginti ir aukleti, nuo to laiko ramiau pasidare, jeigu ka tai ji vyrui issako, nors irgi retai, manes bijo gal laugh.gif
Atsakyti
#5
Aš irgi manau, kad geriau už visus pasaulyje žinau, kaip man gyventi ir vaikus auginti. Bet taip pat žinau, kad mano mama ir anyta taip pat geriau už visus žino kaip reikia gyventi ir vaikus auginti, nes mus jau užaugino. Beto, jos daug vyresnės ir sunkiau prisitaiko, jautriau sureguoja į kritiką. O kadangi užaugino ir auklėjo gerai, tai dabar net mintis nekyla joms akis draskyti ar atvirai kritikuoti. Gal man tiesiog pasisekė, kad jos abi puikios moterys. Kartais pakritikuoja, neatsižvelgia į mano prašymus, jei vaikai lieka pas jas. Bet mano vaikai jas abi myli, puikiai prisitaiko prie kiekvienos taisyklių, jei tenka paviešėti močiutės namuose. Tikiuosi, kad ir jiems bus į kraują įaugę nuo vaikystės, kad močiutė gali manyti kitaip, nei mama, bet tą nuomonę reikia gerbti. Žodžiu, investicija į ateitį - galėsiu anūkus palepinti kokiu saldainiu ir nebūsiu už tai vaikų apšaukta senamadiška, nieko nesuprantančia ir izoliuota nuo anūkų biggrin.gif thumbup.gif .
Atsakyti
#6
Na gal ne tik teveliams, gimus vaikui siokia- tokia krize buna? Gal kokiu anytos kriziu yr laugh.gif ?
Kai prisimenu kaip man liepdavo vaika suvystyti, kad ne pajudet negaletu, arba piena nutraukti, kad ji galetu paziureti kiek gi vaikas suvalgo- dabar juokas ima.
O Kristina teisi- viskas praeina...Ir mums, ir anytoms.
Tai kad laikykis, merepopins!
Atsakyti
#7
Va,va prisimenu, kai tik mano sunus gime irgi buvo kruvos patarimu, kurie mane nervindavo juodai:tai vaikas per liesas, tai per mazai miega, tai morkos tarkuotos neduodu( man gydytoja iki metu isvis nerekomendavo morkos zalios duoti).
O labiausiai mane purtydavo, kai mano sunu vadindavo suneliu:tiesiog kunkuliuodavau mad.gif doh.gif
Atsakyti
#8
Ačiū Dievui -- pasirodo, ne man vienai nuo anytos norisi kuo toliau bėgti. Gal tikrai joms po anūkų gimimo krizės irgi būna? Nors ji du anūkus kito sūnaus jau turi, tie jau 11-12 metų, tai man net nepatogu, kai tiems dabar beveik jokio dėmesio nerodo, tik apie maniškį šokinėja ir vis švepluoja: "Maziukas, maziukas". Nors ne kartą prašiau, kad su vaiku šnekėtų taisyklingai -- taip ir logopedė rekomenduoja, bet kur tau...

Gal ir žiaurūs tie mano priekaištai -- juk žmogus taip stengiasi g.gif Bet kartais atrodo, kad besistengdama perlenkia lazdą. Pavyzdžiui, per paskutinius karščius sode ėjom nusimaudyti. "Aš pabūsiu su "maziuku" doh.gif ant kranto -- eikit, maudykitės", -- pasisiūlė. Vaikas ramiausiai krante po pievą vaikštinėjo, tai ne -- pasiėmė ant rankų (jam tai visai nepatiko) ir staiga pašiurpstu -- su juo ant rankų ėmė leistis prie vandens. O nulypimas prie vandens toje vietoje -- beveik dviejų metrų skardis, šlapiomis kojomis iki slidumo nučiaužytas molis. Mano nervai tokioms akrobatikoms per silpni -- šokau iš vandens lauk... blink.gif
Atsakyti
#9
O mano anyta is vis isvykusi is salies ir net nezada ant savo anuko gimimo grizti - gris menesi po vaiko gimimo. Cia ji, matyt, stengiasi, "anytos krizes" isvengti laugh.gif
Atsakyti
#10
rolleyes.gif Nemyliu savo anytos..... O kas jas myli tongue.gif Aš irgi nealpstu iš meilės anytai rolleyes.gif Bet aš labai myliu jos sūnų wub.gif Tai va, ka darysi....Aš tiesiog visada ją išklausau, o darau taip kaip man patinka tongue.gif Ir man gerai, ir anyta patenkinta...Aišku, kartais galvoju, o dieve, ką tu čia šneki, nu bet nepasakau jai taip, tik pagalvoju...Pas mus anyta labai megsta visokias laidas žiūrėti, laikraščius skaityti o po to su tais straipsniais pas mane varo.. vo matai, to ar ano negalima valgyti, o taip ar kitaip reikia daryti ir ttt rolleyes.gif Jei namuose mūsų nebuna, laikraščius palieka pašto dežutėje, o po to dar pora kartu skambina ir klausia ar aš skaičiau..Oi skaičiau, o kaip gi.. tongue.gif Jai atrodo kad mes vaiku nemaitinam, labai jie jau kudi, vat kaimynų vaikas tai matosi kad valgo.... O jeigu ir maitinam tai ne ta valgyt duodam...Ir taip toliau... Dėl anūkų problemų nekyla, ji pati nelabai nori jų žiurėti, jei tik aš kada per prievartą palieku, o taip nilabai.. tongue.gif
Atsakyti
#11
Na mano gimdymas arteja ir as jau kartais pagalvoju, kaip cia su ta mano anyta bus. Siaip ji zmogus neblogas, bet mane nervina, kai ji pradeda neprasoma savo patarimus dalint ir nervinasi kai as ju neklausau. O as tokiu atveju nieko nesakau, bet tiesiog jos akyse pradedu daryt atvirksciai negu ji patare. Jeigu ir apie vaiko aukléjima neprasyta patarimus dalins, tai jauciu susipyksiu su ja rimtai.
Nors siaip jau negaliu per daug skustis, tikrai daug man yra padejusi, bet as negaliu pakest, kai kas nors del ko nors padeda, o paskui begalinio dekingumo (visa gyvenima) laukia.
Atsakyti
#12
QUOTE (merepopins @ 2004 08 29, 12:54)
Žiūriu, neseniai plepėta, apie tai, kaip anytas vadiname. As irgi, kaip daugelis, niekaip negaleciau jos tokiuo brangiu žodžiu kaip mama pavadinti. Per daug didelę antipatiją jai jaučiu.

Įdomiausia, kad tai prasidėjo po mano vaiko gimimo. Iki tol (mes su vyru kartu jau 8 metai) į sutuoktinio motiną žiūrėjau ramiai -- gyvenom atskirai, į svečius dažnai neidavom, tai nekreipdavau didelio dėmesio į jos pomėgį papletkauti, egoizmą ir pan. charakterio ypatybes.

Bet gimė mūsų mažylis ir kažkas pratrūko. Jau kai Gimdymo namuose ji mane kitą dieną aplankė supratau -- aš nenoriu, kad ji vaiką imtų ant rankų ar tuo labiau bučiuotų mad.gif Ir kuo ji labiau stengiasi vaidinti gerą anytą ir močiutę, tuo blogiau. Aš ja nepasitikiu, ji man nemalonus žmogus ir nors stengiuosi tvardytis, ta antipatija išlenda.

Jei jums atrodo, kad man "užsitęsusi pogimdyvinė depresija" (visgi vaikui jau 1,9 metų), tai pateikiu keletą savo anytos poelgių aprašymą.

1.Iškart, kai mane Gimdymo namuose aplankė, susitiko mano draugę medikę ir pareiškė, kad aš tai jau pieno neturėsiu -- jau taip ilgai prie krūties vaiką laikau (o iš tikrųjų maitinau iki 1,4 metų doh.gif ). Vėliau vis savo trigrašį dėl maitinimo kišo -- tai užteks, jei iki pusės metų pamaitinisu krūtimi, po to -- jau ilgiau kaip iki metų tik nemaitink.

2.Ji nuolat dūsauja, kad anūkėlį retai mato. Bet aš ja nepasitikiu. Ir ne be priežasties. Kai sūneliui buvo pusmetis ir aš tik buvau pradėjusi jį pratinti prie daržovių košyčių, išvažiavom su vyru ir jo motina į sodą. Susėdom pietauti. "Tu valgyk, aš vaiką palaikysiu", -- pasisiūlė ji. Sutikau, tačiau vis tiek viena akimi stebėjau, kaip ji su mano 2.gif elgiasi. Ir staiga matau -- pasiima uošvienė kažkokio neaiškaus vištienos vyniotinio gabalą, apkramto pakraščius ir kiša vaikui į burną mad.gif mad.gif "Ką jūs darot?" -- tesugebėjau ištarti. Tada jau ir mano vyras įsikišo, apibarė, kodėl mūsų neatsiklaususi kiša tookį maistą.

3.Pernai miške mūsų mažylį buvo smarkiai išgąsdinusi. Mat kažkas iš grybautojų pasiklydo, tai ji savo griausmingu balsu kaip užrėkė.... Visai nekreipdama dėmesio, kad priešais mano tėtis ant rankų laikė ką tik prabudusį 2.gif. Iš netikėtumo net suaugę krūptelėjo, o mažius užsiverkė.

Galėčiau vardinti daug istorijų. Aišku, galima sakyti ir taip -- norėsi šunį mušti, pagalį visada rasi. Bet mano anyta iš tikrųjų krečia kvailystes. Šiaip tai ji normali šešiasdešimties dar neturinti moteris -- labai tvarkinga, darbšti, negirtuoklė. Bet kažkaip neišeina man jos pamėgti g.gif

O kaip jūs, ar nesusidūriate su panašiomis situacijomis? Gal ką patartumėte?

manau, nera labai piktybine ta tavo anyta, tik kartais neprotingai elgiasi wink.gif
apie savo parasysiu palyginimui:
visu pirma, megsta pasislepusi isgerti. tada uzgeria dar kokio relanium ar ko, nuo nervu, ir tuomet prasideda....( cia taip kasdien)
Pirma. kai vyras buvo isvaziaves i komandiruote, prisigalvojo, kad as kasdien 2 val nakties girta su bernais namo griztu ( mazyliui buvo 2 men blink.gif ). mat as su ja nesededavau prie butelio - kersijo. Ir aisku jam pripasakojo visko. gerai, kad jis manim tikejo.
Antra: kai manes nebudavo namie, vesdavosi savo drauges, kad galetu apziureti mano stalcius, ir paskui papletkinti, kad as ko nors nesusitvarkiusi.
Trecia: niekada neziuredavo anuko, nors tame paciame name gyvenam. o ir neprasydavau, nes kai jam buvo 2 men, lasiniais uzmaitino mad.gif
Toliau: visiems pasakodavo ir juokdavosi, kokia mano sikna, kaip as sustorejau etc. netgi mano draugems blink.gif
Toliau:kiek turejau aukliu, pas visas ateidavo su kokiu nors alkoholiu ir prasinedavo isgert kartu mad.gif
Toliau: nuolatos nuolatos nuteikinedavo vyra pries mane: tu jai nepadek, tegu pati tvarkosi, tu jai pinigu neduok, ji netvarkinga, ji isterike ir t.t.
Geriausia, kad ji manes dar nebuvo net maciusi, ir kai suzinojo, kad as lietuve, pasake mano vyrui: net negalvok, lietuves as niekada nemylesiu ir ji cia negyvens!. reziume: pragyvenau 3 metus, ir jau dabar bus 3 menesiai, kai gyvenu atskirai. isejau su vaikeliu.
Tai ka manai dabar del savo anytos? wink.gif
cia dar ne viskas. buvo laaaabai daug visokiu nesamoniu. as su ja stengdavausi net nesusitikti, karta pusantro menesio tai pavyko thumbup.gif
tai va.....
Atsakyti