QUOTE(populi @ 2005 09 29, 18:19)
Nekenčiu savo anytos. Ji baigia man nervus suėst. Vis ėda ir ėda. (mes kartu gyvenam, šiuo metu kitaip neišeina) Ji mane mažybiniu žodeliu vadina- na ir žinot kaip? Ožkyte. Taip ir sako, klause mano vyro po darbo ka valgysi? Gal tau ta ir ana, o gal kita ir trečia? O man sako: o ka tu ožkyte valgysi? Kai pas ja ateina svečiai ji sako: na greit užsidarai duris ir buni savo kambaryje. Kai aš ka nors skalbiu rankomis pvz. savo megztuka ji sako : tai ka prisidarei? Tipo apsiš.... aš. ir t.t.
Mano vyras manes visai negina. Kai aš pasakau kad man nepatinka kaip ji su manim kalba, jis sako na ka padarysi ji jau taip įpratusi

O ką man daryti?
vakar mano vyras pareiškė, kad jo mama yra jo šeima. aš pataisiau, kad aš esu jo šeima, nes mes jau daugiau kaip metai vede. O jis pareiškė, kad ne. Jo mama yra jam brangiausias žmogus ir jo šeima. Ka man daryti? Aš daugiau taip negaliu. Ar tai pakankama priežastis skiryboms? Patarkit.
Suprantu tave. Pas mane irgi panasiai. Nors taip tiesiai nepasako, bet jauciu, kad jam svarbiausia jo mama. O si tuo naudojasi, dar asaras palieja, kad tik suneli sugraudintu ir labiau prie saves priristu.... Jis buvo priprates kieviena sestadieni vezti ja apsipirkti, tylejau, nes maniau, kad viskas pasikeis kai atsiras mazylis. Jis atsirado, bet niekas nepasikeite. As sedejau su mazu vaikuciu, o jis veziojo mamyte po parduotuves

. Po truputi pavyko ji itikinti, kad ji ir pati gali tai padaryti. Bet vis tiek jam ji svarbiausia. Kiekviena savaitgali reikia pas ja vaziuoti, nes ji matai nori pamatyti anuka. Nesvarbu, kad uz lango puga, baisus is koju verciantis vejas...