Nežinau, man vaikai netrukdė nuo jų atsiribot,iš pradžių mažiau,vėliau vis daugiau jr daugiau.kai buvo visai mažos,nu ropinėdavo šalia,ok,nu gi nesedėjau akis įbedus į tai ištisai.ir knygas skaitydavau jr filmus žiūrėdavau ir vynelį gurkšnodavau,po to vis dažniau ir daugiau atsirasdavo erdvės,taip ir užaugo.
Bet gal aš labai pakanti vaikams,sunku pasakyt,bet kažkaip ramiai ,galėjau atsiribot tiek kiek man reikėdavo,net pačiose bjauriausiose situacijose.rėkdavo,vienoj rankoj knyga,kitoj vežimo rankena.kažkaip iš vis aš moku išnykt ir būt tik su savim.