Bet mokykloj tai buvau vakarėlių siela ir šiaip visad mėgau dėmesį (iki universiteto). Ten kažkas totaliai pasikeitė. Nauji žmonės, kita aplinka, o ir gyvent pradėjau su draugu, turbūt viskas susidėjo.
Neisivaizduoju taves vakareliu sielos amplua, nors uzmusk 
. Sunku pasakyt. Gal vis tik labiau ekstravertas, tik biškį perdirbau </p></div></blockquote><p>Imurijai sienoje? 
</p> </p>
Aš visiška intravertė, o vyriškis- atvirkščiai. Tai taip ir tąsėmės visą gyvenimą, vienas kitam nuolaidžiaudami kažkiek. Bet jei ne jis, tai būčiau dar labiau sulindus į savianalizes ir psichoanalizes, tai gal ir gerai. Šiaip net nesuprantu tų stipriai išreikštų ekstravertų. Aplinkoj apstu.
Aš visiška intravertė, o vyriškis- atvirkščiai. Tai taip ir tąsėmės visą gyvenimą, vienas kitam nuolaidžiaudami kažkiek. Bet jei ne jis, tai būčiau dar labiau sulindus į savianalizes ir psichoanalizes, tai gal ir gerai. Šiaip net nesuprantu tų stipriai išreikštų ekstravertų. Aplinkoj apstu.
As buvau labai stipriai isreiksta. Ir dar cholerike. Tai jau jooo..
Apsiraminau su amzium.
Dieda mano tai intravertas toks normalus, ir sangvinikas.
Neisivaizduoju taves vakareliu sielos amplua, nors uzmusk
Nu man įsivaizduot nereikia, tai man paprasčiau 🤭
Mokykloje viskas buvo visai kitaip, buvau tokia prie "kietesnių", toks pravadyrius daryt visokių nesamonių. Vakarių organizatorė, nes tėvai buvo išsiskyrę, sesė jau studijavo, o mama mums užleisdavo namus. Tai ten iki ryto būdavo šokiai. Nuosavas namas, tai jokių kaimynų skundų. Aišku ir su alkoholiu. Ojėj kokie buvo metai kažkur nuo 16 iki 18 🤪
Odinės kelnės, įvairių spalvų plaukai 🤭 visko buvo.
O tada 18 įsimylėjau, išvažiavau studijuot, apsigyvenau su juo ir kažkaip staiga nieko nebereikėjo, tik vaidint šeimą. Toks staigus lūžis buvo.
Būtų įdomų iš tikro apie tai pakalbėt su kokiu geru psichologu, kas čia man taip atsitiko 
net pačiau dabar įdomu pasidarė, kažkaip niekad apie tai negalvodavau.
Keista. As tai tokia pati, tik man jau daug kas neidomu.
Čia mūsų grupė beveik kaip psichologo kabinetas 🤭 pagalvojau gerai ir manau jau žinau atsakymą. Geriausios draugės, su kuria buvom kaip sesesys ir dar daugiau, išdavystė (skambus žodis, bet tikrai taip jaučiausi). Grynai tuo metu viskas ir pasikeitė juk. Ji per tėvų draugus susipažino su vyresne kažkokia pana ir "perbėgo" pas jas, nes nu lygis gi, kai teve vyresnės kviečiasi visur. Tada ko gero pasijutau pamesta, atstumta ir visiškai užsisklendžiau savyje.
Va kaip būna.
Kokia tu brandi buvai 18os - seima jau zaidei. As tokio amziaus jokios seimos nenorejau nei zaist nei realybeje tureti, kaip tik universitete atradau ta laisve bendrauti, selti su kursiokais, susipazinti su gan idomiais zmonemis, turejau ekstravertiska, net per daug komunikabilu drauga, gal kiek per valdinga mano akimis, jis buvo ir diskoteku vedantysis, , pamaciau ta kitoki pasauli, anksciau man nezinoma. Tokioje aplinkoje jauciausi puikiai, nors buvau intraverte. Nu o ka toje mokykloje - viskas grieztai, reiklavimai, vertinimai, geros mokines sindromas, nenuvilti teveliu, mokytoju. Nera jokiu sentimentu šūlei ir klasiokams.
Mona daug jaunesnė.jau kita tvarka mokykloj buvo.
Galėjo sau keisti😀
Kokia tu brandi buvai 18os - seima jau zaidei.
Tas noras gyvent su vyru kartu, žaist šeimą, kaip parašiau, manau buvo sąlygotas tėvų skyrybų.
Dar nuoskauda dėl tos draugės. Turbūt viskas susidėjo.
Realiai kai išsikrausčiau į Vilnių buvau labai įsimylėjus ir tuo metu man nerūpėjo nei grupiokai ar kažkokios veiklos su jom. Po paskaitų lėkdavau namo, kur po darbo grįždavo draugas. Darydavau jam vakarienes ir vakarus leisdavom kartu. Taip praleidau progą susipažinti artimiau su grupiokais, o po to jau kažkaip taip ir liko.
Nu žodžiu aš mokykloje ir aš dabar tai du skirtingi žmonės.
