Na tie kraštutinumai apie olas ir mamutus tikrai juokingai skaitosi. Niekas nerašo apie džiūgavimus, ar kad geriau nei Afrikos vaikams - tai jau ir puiku.
Galima juk diskutuoti be hiperbolizavimo, natūraliai.
Tikrai per dieną siuntinėjomės su kolegom, draugėm nuotraukas, rašėm vieni kitiems ką čia ta žiema iškrėtė. Vieni rodė kokius kalnus sukasė sniego, kiti kaip be elektros vakarojo ir laukė, kol vėl ji atsiras, draugė vaiką iki juosmens į pusnį įstačius fotkino, kitas kaip pusnyje net automobilio durelės neatsidaro ir reikės pasidarbuoti kastuvu. Vienas kolega su ilgu kabliu savo kieme purtė nuo šakų sniegą, o po medžiu pasirodo šuo suspėjo nubėgti - tai teko padėti jam išsikapanoti. Mama sakė, kad per tris kartus, pailsėdama tik takelį atsikasė, sakė siaurą kaip tunelį. Bet kad jau kaip tragediją matyti, kad ėmė ir kelioms dienoms pasnigo - tai tikrai kam?
Jeigu negali pakeisti situacijos - keisk požiūrį. Na kam grūzintis dėl dalykų, kurių pats niekaip negali pakeisti.
bjaurokas tas mėlynių ir gumbų periodas, nervus patampo kaip reikalas
