nesu sventoji, ir visko buna. esu ir per nagus kepstelejusi, kai jau visai is pusiausvyros isvede ir aprekusi esu tik skirtingai nuo cia pasisakusiuju, nemanau, kad primusti ar aprekti vaika yra problemu sprendimo budas.
vaikai auga, gudreja, jie visad vienu zingsniu mane lenkia - todel turiu nuolat mokytis, nuolat vytis, nuolat ieskoti nauju sprendimu tai tikrai nelengva
Mes kritimų negydėm "diržais". Tik neleisdavau kristi, paimdavau greitai ir pastatydavau. Dar griežtai pasakydavau, kad stok greitai.
Kažkaip stovi man akyse Palangos kopų vaizdelis, kai moteriškė klykiančią mergaitę lupa, tai kaip siaubiaką prisimenu... Vaizdelis tikrai ne koks, grožio tikrai mažai žiūrėti, kaip mušamasi...
Na musu grazuolis irgi dirzo neragavo . Kai maza buvau, tekdavo to "dziaugsmo" paragauti, todel niekad nenorejau, kad musu vaikas isgyventu ta pati. Sakau "isgyventi" todel, kad vaikas, gaves lups jaucia ne tik fizini skausma, bet ir dvasini, nes tada jauciasi nereikalingas, vienisas, nesuprastas, issigandes. Manau, kad su bet kuriuo vaiku galima problemas spresti kitaip. Galima pasikalbeti, uzdrausti (protingam laikui) kazkokias tai jo megstamas pramogas ir t.t. Bet musti nereikia . Tai zema
Na, pradėjau skaityti šią temą, nes sunku pačiai susivokti...(šiek tiek palengvėjo išgirdus kad ne vien aš taukštelnu...) Manau mane mama per dažnai baudė fizinėmis bausmėmis...Buvo, kad reikėjo, bet buvo ir ,,pykčio, nuovargio nuleidimas". Pati galvojau, kad nebausiu savo vaikų mušimu. Neišeina be to. Sūnus 2.8m. bendraujam daug, nedirbu. Pradeda ,,mušti" mane, vyrą jeigu kažkas vyksta ,,nepaplaukiui" pagal vaiką, jeigu jam prieštaraujam, o jis kažko nori, bet Še visada taip, gražiuoju dažniuasiai lengviausiai susitariam. šiaip vaikas labai jautrus yra, nesinori ,,niuksint". Kad bendravimo su vaiku per daug gali būti, nemanau, bet gal pas tėvus iš tos meilės atsiranda per daug pataikavimo !? Pataikavimas taip pat žaloja vaikus. Aš jaučiuosi kalta dėl fizinio vaiko auklėjimo. Pliaukštelnu retai, smarkokai, bet kai prasideda kažkas panašaus į ,,isteriją". Šiandienos įvykis: sūnus be galo mėgsta valgyti šunų-kačių maistą. Neleidžiam. Aiškinam kaip tik galim, bet vis tiek maitinu šunis (vyras sako maitint kai vaikas nemato) prie sūnaus (man atrodo bėgimas nuo situacijos neišgelbės, bet turbūt teks taip daryti, kol paaugs ir pats suvoks). Šiandien kai pasikartojo situacija, parvedžiau sūnų namo, neišleidu į lauką, nežiūrėjo į valgančius šunis ir pačiam neteko paragauti to ,,vitamino". Nesileido nurengiamas, sušilo rėkdamas iki bordo spalvos. Tada pradėjo muštis, teko smarkiai paukštelėt ranka per užpakaliuką. Man gaila sūnaus, kai baudžiu, bet kartais parodau kas šeimoj vadovauja. Vyras irgi nesileidžia vaiko mušamas. Kokius tris kartus nugasdino diržiuku. Dabar tikrai pačio daikto bijo. Net diržu negasdinam, per jautriai reaguoja. Mano išvada tokia: vaikas turi žinoti, kad auklėja tėvai, o ne vaikai. Keletą kartų reikia nubausti vaiką kai jis peržengia visas ribas (bet turbūt toli gražu ne kiekvieną vaiką nes yra labai paklusnių vaikų, jautrių), bet jokiu būdu tuom nepiktnaudžiauti!!!
Tikiuosi duos Dievas man kantrybes ir isminties nekelt rankos pries savo vaikus. Jei vaikai blogai elgiasi tai manau cia jau reiktu tevus aukleti o ne vaikus, nes vaiku elgesys (ypac viesose vietose) manau tolygus tevu diegiamam auklejimui ir santykiu su vaikais.Musimas ir ypac silpnesni uz save yra kaip pripazinimas kad esi silpnas ir nemoki tvarkytis kritinese situacijose.Jei nervai silpnoki tai vertetu krieptis i gydytojus pagalbos o ne issilieti ant brangiu zmoniu, nes galu gale kai visi nusigres nuo taves tik seima ir telieka...
per 5 metus dirzo gavo gal 1-2 kart,bet ne is mamos puses,geriau paklupdau nei must,negalvoju apie musima kad tai veisminga ar ne,manau kad negalima vaiko must nes jsi negali apsigint
Skaitau, skaitau ir bandau prisiminti, kai maniske buvo maza. Gal pora kartu ir ragavo dirziuko, bet paprastai nekreipdavome demesio i visokius kapryzus .Parekdavo ir pamacius, kad niekas nereaguoja, baigdavo visus kapryzus. Gal kiek sunkiau susikalbeti budavo, kai 1-2 dienom palikdavom pas senelius. Gryzusi namo vel savo valdzia rodydavo, bet trumpam. Po to visur su savimi pradejome veziotis, tai pas senelius ir dabar ilgai nenori uzsibuti.
ir aprekusi esu 
tai tikrai nelengva 
