QUOTE(igveta @ 2008 07 12, 10:28)
O aš turiu du, penkių ir septynių metų. Visada norėjau turėti tris, o dabar ypatingą jaučiu norą trečiam, bet niekaip neįkalbu savo MB. Aišku vilties neprarandu, bet kuo toliau, tuo labiau ji blėstagif
Ooo, dar anksti nusiminti

Aš taip pat vis pasvajodavau, vis pakalbėdavau garsiai, vis sulaukdavau pasibaisėjusiųjų reakcijų

.Bet štai atėjo laikas ir kaži kas trenkė mano vyrui į makaulę( nu gal pasijuto senstantis

) -pradėjo kalbinti mane , kad gal imam ir trečią pasigimdom.

Nu aš jau nebegalvojau apie tai, rodos viskas sutvarkyta, vaikai paauginti, laisvė ir stabilumas , nejaugi reikia tą pagrindą išspirti iš po kojų ir vėl imti vargus vargti

Jis vis kalbėjo apie tai, o mane ėmė sąžinė graužti- o kas , jei aš paskui gailėsiuos praradusi tokią galimybę , kol dar galiu.Bet ir pulti stačia galva šios idėjos įgyvendinimui tiesiog nesiryžau. Tada iškėliau jam sąlygas, kad patikrinčiau, ar jo ketinimai yra rimti šiuo klausimu:
-pirma, mesti rūkyti;
-antra , apsidrausti kaupiamuoju investiciniu gyvybės draudimu (kuriam jis anks čiau itin priešinos, atseit visokie draudikai tik ir nori jo pinigų

);
-trečia, palaukti pusę metų, o tada vėl apsvarstyti ar nepersigalvojo.... Sąlygas įvykdė

, ypač ryžtingai metė rūkyti (tiesa, dabar aš kartais užuodžiu, kai pareina pavedžiojęs šunį-juk mano uoslė dabar labai jautri

).
Man neliko nieko kita, kaip sutikti ir imtis konkrečių darbų
O dabar , tiesa pasakius , esu be galo jam dėkinga už šį ryžtą, o jis sako man vakarais; gerai mes čia sugalvojom, ane?