QUOTE(mutantė @ 2008 02 15, 17:21)
Aš buvau ketvirtas vaikas, o brolis vyresnis tik metais su puse. Buvau visai nereikalinga (isivaizduokit , koks nereikalingas ketvirtas jums butu vaikas), kad išgyvent turėjom persikraustyti į blogesnį butą (vyriausioji sesuo iki šiol mane dėl to kaltina), nuo tada kai aš gimiau prasidėjo namie barniai (bent jau taip man visi sako). Bet mane mylėjo kas įdomiausia tik tėtis, bet tikrai daug teko iškest ir dabar savo mamai jai galėčiau patarčiau manęs negimdyti. Tai tikrai ne del to, kad esu nepatenkinta gyvenimu, bet del to, kad mačiau, tevai daug butų geriau sutare be manes (čia neaiškinsiu kodėl, pasitelkit fantaziją) , o be to ir vyresnioji sesuo butu laimingesne.
Na kekvienoi seimoj vis kazkas kitaip

,bet siaip as pritariu mutantei...kuo didesnis vaiku skaicius,tuo darosi sunkiau,reikia kazko atsisakyti,vaikai vaikus augina,nukencia vaiku mokslai-apie stojimus kazkur auksciau galima pamirsti(nera pinigu,koledzuose atranka didziule,nemokamu vietu vienetai) zlunga svajones ir t.t. Taigi labai atsargiai reikia planuoti ateinancias gyvybes

,kad veliau nekiltu klausimas:ka daryti?
Zinau keleta atveju,kai pagimdo nenoredamos darytis valymu...taip,bet kas is to?Tie vaikai auga nemylimi,auginami atmestinai,dauguma seimu isyra del finansines krizes ir t.t.
Aisku yra ir pavyzdiniu seimu,mano drauge augusi dideleje seimoje(su ja,viso 10 vaiku) bet irgi,vaikai vaikus augino,vyriausioji atsisake ne tik mokslu,bet ir seimynines laimes....iki siol ji senmergiauja ir augina jauniausiaji

Taip kad ,mamos-labai gerai pagalvokite

,ne akmens amzius
Visoms linkiu tik kuo geriausios seimynines laimes