QUOTE(dilidin @ 2008 02 20, 17:53)
Na, bet kai mamos sutelkia vien ties vaikų priežiūra nėra sveika patiems vaikams.
Nepykit, bet savarankiškumas išugdomas tada, kai niekas už tave patį nieko nepadaro.
Kas iš to, kad mano vaikų bendraklasę mama kasdien nuveža ir parveža iš mokyklos. Čia gražus motiniškas rūpestis. Aš gal ir ne kokia motina - maniškės pačios nueina - pareina
.
Mokykla toli, labai neparankus rajonas, autobusais nepavažinėsi - nepakeliui, pėsčiomis mina apie 20 minučių, o jei balas dar paspardo - 0,5 valandos, kol pareina. Yra klasiokų, kuriems pakeliui, tai visa kompanija ir traukia.
O šią vasarą buvo taip: visos mergaitės kartu su mano dukromis (ir su ta mergaite) parbėgo iš kiemo ir paprašė atsigerti. Ir tada pasigirdo per balkoną motinos balsas ją šaukiantis ir mergaitė pradėjo drebėti iš baimės: "manęs jau ieško..."
Žaidė žaidė po balkonu - ir dingo 3 minutėms... 9 metų vaikas - užėjo pas draugės mamą atsigerti... Negi tai skandalas?
Kaži ar sveika tokia globa... Mama niekur nedirba, vaikas vienas. Mergaitę tik į treniruotes vežioja, tik ja rūpinasi. Pas mokytoją kartą per savaitę lankosi, į tėvų susirinkimus vaikšto, komitete dalyvauja.
Su mergaite klasėje niekas nenori draugauti: labai valdinga ir pikta.
Kartais noriu pasakyti tai mamai: eik Tu dirbti, vaikui jau 10 metų, palik Tu jį ramybėje. Nereikia jai tokios perdėtos globos. Išsikrausi darbe, mažiau tą mergaitę šokdinsi. nesakau, kad reikia nesirūpinti, bet perdėtai rūpintis - tikrai nesveika...
Gal tada ir vaiko santykiai su aplinkiniais susitvarkys.
Na cia jau krastutinumas siaip ar taip, as ne apie tai minejau savo poste. Tai vat dabar ir galvoju kad musuose yra iprasta jei jau mama augina vaikus ir nedirba, tebunie jiems ir ne 3 metukai, vadinasi ji juos perdetai globoja ir nuo to viesiems tik blogiau :ohnekalbant jau apie minetaja savirealizacija. Bet manau kad viens kitam siedu dalykai netrukdo visai
Cia galima butu zvelgti ir platesne prasme ir pamineti kad apskritai jei gyveni ne savo gyvenima, o vyro, kaimyno ar dar kazkieno (realiam gyvenime pazistu tokiu atveju) nebutinai tai turi buti vaikai, bet kokiu atveju esi pasmerktas, juk ne tam Dievulis mus sutvere, ar ne? Juk kiekvienas cia turim savo misija.
Papildyta:
[quote=gagrate,2008 02 20, 17:31]
O kas uzdraude svajoti?
[/quote]
Tada butu teisingiau pasakyti,kad as svajoju apie trecia vaikeli :)bet man rodos,o gal klystu,tu dar nei vieno neturi o jau noretum trecio
[/quote]
Na tavo vietoje taip drasiai neteigciau tokiu dalyku virtualioje erdvej
Papildyta:
QUOTE(dilidin @ 2008 02 20, 18:43)
O koks skirtumas: įsikibs į tuos 2 vaikus.
Aš pati auginau savo vaikus iki 5 metų. Problematiškos buvo: sirgios, alergiškos. Tik 4 išleidau į darželį, bet eidavo kas antrą savaitę - tai sloga, tai kosulys, tai gerklė.
Darbo atsisakiau - ne koks jis ir tebuvo.
O paskui vyras nusivedė į NM baliuką darbe. Žiūriu - kad aš NUSIŠNEKU. Na, taip - aš daug knygų skaitau, mano toks pomėgis. Bet tai NĖ KIEK nepadeda su žmonėmis bendrauti. Oir bendrauti neturiu apie ką: vaikai ir knygos. Negi pasakosi, kaip grindis šluostei? Arba kaip skaitei apie tai, kad jas šluostė.
Suprantat - frazės negali suregzti.
Na tokios - apie orą, apie bet ką.
Viskas - po to nuėjau į darbo biržą. Pasiuntė mokytis, persikvalifikavau ir netrukus įsidarbinau. Nė už ką negrįžčiau atgal - vaiką gimdyti būtų fainai, auginti jį metus - 2 namie - fainai.
Bet po to eičiau į darbą.
O beje, kai būnu per atostogas namie - po kelių su dukromis imu pjautis. Arba turim nuotykių ieškoti - dviračiais važinėtis, keliauti ir panašiai.
Gerbiu toki sprendima
Bet manau gal vistik tuo metu kol auginot vaikus gal ne tik knygu reikejo, juk yra begales kitu dalyku kurie tikrai neleidzia atbukti
Atsiduoti vien vaikams yra gerai,bet reiketu nepamirsti saves ir tureti savo pomegiu,kad atitrukti ir atsipalaiduoti.Jei noresi visada laiko tam atrasi 
