Mamytukas

Na, man nėra taip blogai - anyta nemoko kaip maitint jos sūnelį (na, pati maitina ) ir man dėl nieko nepriekaištauja. Normaliai mes bendraujam. na, kartais būna tokių niuansų, kaip pvz. ji pas mane namie baksnoja gėlių žemę ir konstatuoja, kad žemė jau sausa, reiktų palaistyti (tos gėlės - kaktusai ). arba perstato mano vazas, nes taip jai gražiau - į tai dėmesio nekreipiau, nes kai ji išeidavo , tai viską susistatydavau atgal (tai dabar jau nustojo daryt pertvarkas ). bet iš principo nejaučiu jokio spaudimo, kad reiktų tą sūnelį garbint. tačiau tas perdėtas rūpestis mane žudo. Aš jau nebežinau, kokiais žodžiais pasakyt vyrui, kad tai nenormalu. Patarkit, kokiais? Jis sako, kad čia normalus rūpestis ir nėra čia ko išsigalvot....

Mamytukas dažniau būna labiau vaikas, nei vyras... Deja...

Aš tai džiaugčiausi... Pagalvok, kiek pinigų kišenėj lieka... Diedas nuo galvos iki kojų aprengtas - visi pinigėliai tavo tavo tavo skudurams... Maisto priperka ir dar išverda - visi pinigėliai vėl - tavo tavo ir tavo... Gyvenimas... Ar jau pirkai šį sezoną naujus kailinukus?

1. Taip dažnai lankytis man nusibostų, todėl bandyčiau ieškoti kokio tai kompromiso.

Dėl 2 ir trečio nesuprantu problemos. Na ir kas, kad pas tėvus pavalgo? Kam pačiam darytis, jei yr padaryta Nu pvz. aš labai nemėgstu gaminti valgyti, tai tik apsidžiaugčiau, jei grįžus po sportų, nereiktų galvot apie vakarienę Ką aš žinau... rimtai nesuprantu šitos problemos. Dėl rūbų irgi, nu jei mama įtinka vyrui (skonio atžvilgiu), tai tik džiaukitės, kad daugiau šeimos biudžeto Jūsų "šmutkėms" lieka Mano anyta užsieny gyvena, bet kiekvienam sezonui dėžę rūbų vyrui ir mūsų vaikui prisiunčia Ir man dar ką įdeda. Aš tai tik džiaugiuosi ir nuoširdžiausiai dėkavoju. Nematau dėl ko purkštaut ar būt nepatenkintai O gal turėčiau?

Mano asmenine nuomone, daug blogiau, kai "mamytukas" neturi savo asmeninės nuomonės, visas problemas bėga spręsti pas tėvus, dėl visko tariasi ar anyta nuolat nurodinėja kaip gyventi ir kaip ką daryti. Vat čia tai jau bėda. O jei tik dėl to, kad valgyti duoda ir rūbų nuperka, tai... pfff... Mes kada nuvažiuotumėm pas vyro senelius ar pas mano tėvą, visada tiek vieni, tiek kiti iš anksto pasirūpina, kad būtų ką mums "lauknešėlin" įdėti Iš pradžių bandėm atsikalbinėti, ale dabar tik padėkojam nuoširdžiai ir psio. Gi žmonės iš širdies stengiasi, gero nori, o už gerą aš pratusi geru atsilyginti, o ne užantin šnypšti

Nu žodžiu. Aš sakau, šioje situacijoje mane tik gal per dažnas lankymasis nuvargintų, bet ir tai - susitartume kaip nors



Nu tai ir džiaukitės tuom, o "niuansų" visur būna

Viskas čia normalu. Nu nesigadinkit santykių dėl tokių smulkmenų, tikrai neverta Pataupykit savo ir vyro nervus tom situacijom, kurios iš tiesų jų reikalauja Jūs gal pinigų ir laiko per daug turit, kad taip veržiatės viską "pati"? O gal (čia tik mintis, neįsižeiskit)... tokiu būdu Jūs jaučiatės "mažiau reikalinga"... lyginant su anyta? Na, gal Jūs manote, kad tai daro Jus "prastesne" žmona?

tai kad nevalgau aš to uošvienės maisto. verduosi sau ir vaikui atskirai . Čia parašei tą patį, kaip ir mano vyras kalba - mes juk laiko turim mažiau , kad virt valgyt (nors grįžta kasdien penktą valandą). Va, pinigų sutaupom ant drabužių... Nors čia jis sutaupo - aš perkuosi sau pati. Tiesa - siūlo ir man, bet neimu - ne mano skonio Taip kad nėr tų kailinių

Principai? ar taip baisiai neskanu?

Principai
valgyt aš gaminti irgi nemėgstu, bet manau, kad būdama tokio amžiaus privalau pati savim pasirūpinti (patinka man tai , ar ne), todėl ir verduosi. ir dėl vyro - aš noriu, kad jis PATS gamintųsi valgyti (ne mama, ne aš, ne seneliai, o pats). dabar jis to visiškai nedaro - o kam? paprasčiau paimt iš mamos. Aš neprieštaraučiau, kad jis nuvažiuotų pavakarieniaut pas mamą kartais, ar kad kartais pasiimtų tą lauknešėlį. Vakar skaičiavau - praeitą savaitę iš mamos jis lauknešėlį parsinešė tris kartus. Tai yra kas antrą dieną. Dar paskaičiavau, keik kartų gamino pats - 0. Tai man kyla logiškas (bent man taip atrodo) klausimas - kokio velnio jis gyvena atkirai nuo mamos. dar ir nervų pataupytų - nereiktų mano priekaištų klausytis

O vyras nori maistą neštis iš motušės...
Maždaug "ir pati nieko neverdu ir nenoriu, kad valgyt neštųsi ir mamos, noriu, kad pats virtų"...


Matai, šiaip jau jei santuoka yra sudaryta dviejų lygiavečių partnerių, savanorišku principu, tad reikalauti, kad partneris elgtųsi pagal tavo užgaidas nėra...labai brandu... Nes vyras, tarkim, gali užsinorėti, kad tu pati sau siūtumeisi rūbus... Kam pirkti gatavus, jei gali pati pasisiūti, ar ne? Bet tiek to...
Tik dar turėk omeny tai, kad yra tūkstančiai moterų, kurios su malonumu apsikeistų su tavim vietomis... Anyta vyrą aprengia, valgyt priperka, prigamina - pagyvenčiau aš tavo vietoj...

1. Čia man bėda. Vyras verčia mane nuolat lankytis pas savo tėvus. O mane tai vargina. Vienam važiuot - prašom, nedraudžiu. Tikrai , tegu bendrauja tiek, kiek jaučia poreikį. Man nepatinka tai, kad jis ten važiuoja pavalgyt ir pasiimt lauknešėlio. Ir dar mane tempiasi. vyras sako, kad ir pas maniškius važiuojam. Skirtumas tas, kad jis nori važiuoja, nenori - ne. Niekada neverčiu ir neįkalbinėju.
2. Na, džiaugiuos, kad šitos bėdos neturim. Jo tėvai nenurodinėja. Na, retkarčiais, bet tikrai ne tiek, kad būtų tragedija. tik vieną kartą buvau supykus. Dažėm mūsų miegamojo sienas, spalva tokia kaip gelsva, kaip žalsva - na, tokia citrininė. Ateina anyta - o Dieve, kaip ryšku, kaip jūs čia miegosit. Aš - Nu, nė kiek čia man neryšku, man patinka ši spalva... Ji: - ne, gesinkit šią spalvą, skieskit dažus. Aš - ne, man taip patinka.... Na, žodžiu, taip tikrai nepiktai, bet ginčijomės. O maniškis stovi gyvatė ir tyli - aš mintyse keikiuosi - moli tu, sakyk ką nors, užtark mane, taigi su tavim tą spalvą išrinkom ir mums šitam kambary reiks gyvent. O jis ką - nieko. Spalvą palikom tą pačią, neblukinom Žodžiu, santykiai tokie - jis su savo tėvais nesiginčyja, mano nuomonės neužtaria (jei kokiu klausimu su anyta nesutampa nuomonės), bet darom visvien viską taip, kaip patys nusprendžiam, o ne taip, kaip norėtųsi anytai.
3. Oj, ne.... Aš mažiausiai noriu būt "reikalinga" maisto gaminimui ir aprengimui Patapt "mama" savo vyrui tai čia man būtų baisiausias košmaras. Aš noriu turėt šalia suaugųsį, vyrišką vyrą, o ne vaiką, kuris nesugeba pats savim pasirūpint.
Papildyta:


Urartu, įsiskaitykit - aš nerašiau, kad neverdu Be entuziazmo, bet gaminu.... Aš noriu, kad mes, kaip "lygiaverčiai partneriai", kaip jūs sakot, po lygiai pasidalintume pareigas šeimoje. Aš taip jam ir siūlau - vieną kartą gaminu aš, kitą - tu. Jei tvarkomės - tai irgi abu kartu (šias savo pareigas jis atlieka - neturiu priekaištų). Va kas mano manymu yra lygiaverčiai partneriai šeimoj, o ne kad aš noriu - parsinešu, o tu, jei nori - gaminkis.... Man tai visai neatrodo kažkokia vaikiška užgaida, kad noriu vyro, kuris pats savim pasirūpina. Beje, aš neprašau jo daryt kažko atgamtiško, ko jis nesugebėtų (pasisiūt sau rūbų nesugebėčiau nei aš, nei jis )
Žinau, kad galėčiau spjaut į principus ir tik džiaugtis. Bet neišeina man. Aš kitaip suprantu šeimą - man tai atskiras vienetas. Taip susijęs su tėvų šiemom, su draugais ir t.t., bet vis dėlto atskiras vienetas.

neteko su tokiais mamytukais susidurti, ir draugu rate tokiu nera, bet ir nenoreciau tokio vyro. MB ir savim pasirupina ir dar manim, ir man labiau patinka vyriski vyrai, visom prasmem. Matyt ta jusu problema ne vakar atsirado, buvo ji ir anksciau, bet kazkaip su tuo gyvenote...

Eik tu, čia nebent koks užkietėjęs senbernis būtų...
O šiaip, žiūrėk, kiek būna, diedas normalus normaliausias - bet sugeba tik kiaušinį išsivirt ir dešrelių į mikrobangę įsimest, kitas - gyvenime nėra marškinių pirkęsis ir nė nežino, kiek centimetrų turi būt jų apykaklė, trečias - vinies į sieną nekala ir apskritai, plaktuko namie nerastų...

O taviškis - žiūrėk, kaip racionaliai problemą išsprendžia Jis gi nereikalauja, kad tu ten karpius farširuotum ir mėsos vyniotinius suktum, nes juk yra moterų, kurios oho kokios šeimininkės Jis gi gauna maisto. O kokiu būdu - kakoj skirtum, kai saka

Na, nežinau, kažkaip su laiku ta problema paūmėjusi Nors matai, kiek moterų sako, kad čia ne problema. Ir kas paneigs, kad jos neteisios? Vat todėl aš ir bandau išsiaiškint tas ribas - kur dar norma, o kur jau blogai (reik prisirinkt argumentų, kai su vyru vėl kalbėsim ta tema, o be to, kritika mano požiūrio atžvilgiu man irgi super naudinga - kad per savo principus be reikalo vyro neužsipulčiau ). Aš ne vienus metus tiesiog stebėjau savo vyro ir jo tėvų santykius. Mes niekada su jais nesame susipykę, tikrai man uošvių daugelis pavydėtų. Tiesiog negaliu susitaikyt su tokiu vyro elgesiu - jis naudojasi savo tėvų gerumu, praktiškai sėdi jiems ant sprando. Ir aišku, man pikta, kad jis daugiau žiūri, kaip tik neįžeist tėvų, nesvarbu, kad tai skaudina mane. Į kompromisus jis neina - jei aš sakau, kad noriu rečiau lankytis pas jo tėvus, jis kalba apie tai, kaip ji tėvai nori dažniau bendraut, kaip pasiilgsta ir jam nerūpi, kad aš nenoriu.