Mamytukas

Jūs tikrai manote, kad dviejų žmonių santykiuose principai dėl tokios smulkmenos - geras gyvenimo vedlys? Nors iš kitos pusės gal ir gerai. Rimtų problemų matyt nėr, o tai jau irgi pliusas.

Na ir kas Jūsų gyvenime taip smarkiai pasikeis, jei vietoj sočios vakarienės, Jūsų vyras pradės "gamintis" sumuštinius ar virtus kiaušinius? Jis gal vyriškesnis pasidarys? Tobulesnis? Geresnis? Mielesnis?...

Mdaaa... Tikrai gerai, kad didesnių problemų neturit



1. Nugi kaip "tempiasi"? Pririša prie rankos ir tempia? Nugi nenorit - nevažiuojat

2. Svarbu, kad nesielgia taip, kaip "mamytė liepė" Aš pvz su saviškiais irgi nesiginčiju - pasiklausau ir darau kaip man patinka, bo jei leisčiausi į diskusijas, tai "ilga daina" būtų O kai nieko nesakau, tai ir kiti, išreiškę savo pageidavimus nutyla, bo nėr su kuom ginčytis ar diskutuoti Nu tai mažu ir Jūsų vyras toks. Tai ką jam dabar - pasikart?

3. O jis nieko nesugeba daryt ir savim pasirūpint ar tik valgyt daryme problema?

Tai mažu keiskit pasiūlymus Darom abu , o kai manęs nėr, gali pas mamą eit Tada problemos dėl "pasidalijimo" kaip ir nebeliktų, o tuo pačiu ir vyras pamatytų valgio darymo procesą, pramoktų, gal kada nors ir pats kuom nors nustebintų Gi jei jis niekad normaliai valgyti ir nedaręs, tai nėra taip paprasta staiga imti ir pradėti Iš patirties žinau Pas mus su vyru buvo taip, kad jis valgyt mokėjo daryt praktiškai viską, o aš virtuvės šalinausi kaip maro Nu tai jis darydavo ką, mane padėti pasikviesdavo. Taip po truputį žiū, kad jau ir sriubą moku išvirti, ir kotletai neatrodo neįveikiamas kulinarinis šedevras
Papildyta:


Nu kaip suprasti "nerūpi, kad aš nenoriu"?...

1. Žinoma, kad tai ne "gyvenimo vedlys". Tiesiog, jei aš nekalbėsiu apie tai, kas man kelia nerimą, tai irgi nieko gero neduos. Nepatinka - tai ir sakau.
2. Taip, jis man pasidarys ir mielesnis, ir tobulesnis
3. Nepririša, bet jei padūsauju, kad nenoriu važiuot, kad pavargus, kad užvakar buvom, tai kyla triukšmas, kaip aš čia nevažiuosiu, jie juk pasiilgo.
4.Aš jokiu būdu neliepiu ginčytis. Bet kad jis net savo nuomonės nebeturi, kai bendrauja su savo tėvais. o jei palyginti, su tuo, kaip elgiasi pas maniškius - atrodo kitas žmogus - ir ginčyjasi, ir išgeria, ir padurniuoja. O pas savišius - tik ausytėm lapsi, atrodo vos ne aureolė virš galvos išryškėja Man tai tokie "persikūnijimai" keistoki, na bet tiek to, kaip nori taip tegu daro. Bet prasižiot kartais galėtų, kad mane užtart prie savo tėvų - man jie svetimi ir tikrai nebūna patogu atsisakinėt vyro sesers nebenešiojamų rūbų, kuriuos anyta man aktyviai perša ir pan. situacijose. Tai ir vartausi kaip karpis ant įkaitintos keptuvės...
5. Išskyrus mano išvardytas stritis, kitur jis savim pasirūpina.
6. Tai kad jis tiek parsineša, kad dar ir sekančią dieną gali pavalgyt - todėl jam nėra ko gamint, kad ir kartu su manim. Beje, jei grįžtu vėliau, jis jau pas tėvus, aš kažką sau pasigaminu, tai jis nesiskuklina grįžęs ir mano maisto valgyt. na, aprėkiu, kad parsinešei iš mamos, tai ir ėsk. taip sakant išsilieju, bet lėkštės neatimu....
Papildyta:


Jam nerūpi, jei pasakau, kad šiandien nenoriu eit pas tavo tėvus. Jei aš keliu skandalus dėl lauknešėlių, tai jis kelia skandalus dėl mano atsisakymų eit pas jo tėvus.

1. Šit kaip mat Na, Jūsų teisė reikalauti tobulumo Tik kartais pagalvokit, ar verta?

2. A ko Jūs dūsaujat? Pasakot, kad nevažiuosiu ir psio Aš tai jei maniškis bando triukšmauti išklausau viską (kaip jau minėjau, čia irgi, jei nesiginčiju, tai vienam ginčytis greičiau nusibosta ) ir sakau "Išsipasakojai? Dabar lengviau? " Ir tada ramiai - aš vis tiek nedarysiu taip, nes... Diskusija baigta. Bet kiekviena šeima skirtinga, todėl Jūs turėtumėt atrasti savą receptą, kaip turėti savo nuomonę ir ją išlaikyti

3. Nu toks yra jo pasirinktas bendravimas su tėvais ir tiek. Nu nėr jau taip blogai tas, jei rimtai pagalvojus

4. Tai bandot "Dievą į medį įvaryt"?

5. Ar siūlėt? Ai, nu dėl maisto mes bendros nuomonės matyt vis tiek neprieisim Aš džiaugiuosi kiekviena proga, kuri leidžia man nuo šito "nusimuilint"

6. Tai gal nebekelkit skandalų dėl tų lauknešėlių? Kiek daug gerų santykių energijos iššvaistot dėl tokio menkniekio

Bliamba, kaip gerai, kad čia parašiau. Sugalvojau genialų planą (na, čia man jis atrodo genialus ). Aš leidžiu jam neštis lauknešėlius - jis leidžia man nelankyt jo tėvų, kai nenoriu ... Reiks šįvakar pasiūlyt!!!! Pažiūrėsiu, ar jam tas planas irgi pasirodys medalio vertas Spėju, kad visvien bandys derėtis, kiek kartų per savaitę aš galiu "nenorėt važiuot". Bet gal ir pavyks kokio kompromiso prieit....

Nu va Jei jis "derėsis", derėkitės kartu Jis saky, nu bent porą kartų savaitėj turėsi nuvažiuot, tada jam - tada bent porą kartų savaitėj tu man turėsi valgyt padėt daryt

Anyway, tikrai nemanau, kad turit labai didelę problemą - gal tik abiem reiktų pakeisti požiūrį į tam tikrus dalykus. Tai nėra labai paprasta, bet įmanoma. Nes tikrai geriau abiem "nusileisti" keliose pozicijose, nei nuolat gadinti santykius dėl menkniekių Sėkmės

Brasa,as labai tikiuosi,kad taviskis netoks kaip mano buves.Kiekvienam zingsnyje as girdedavau,o mano mamyte taip,o mano mamyte anaip,o mano mamyte ta ir ana ir bla bla bla,netgi negaledavau tarkim jam vitaminu nupirkti,nes jo mamyte geriau zino kokiu jam reikia, ji dar butinai tai pabrezdavo,kad as niekada negalesiu pasirupinti jos vaikiuku,o jos pagrindinis argumentas budavo tas,kad tai ji pagimde sunu,cia jos nuosavybe,o as tik prisiplakele,o tas tai kaip avinelis tik galvele palinguodavo ir tiek

Ačiū už patarimus Aš ir pati visada supratau, kad mano problemos nebūtų galima prilygint pasauliniui tvanui tiesiog gyvenimas ir susideda iš smulkmenų ir nori nenori kiekvienoj šiemoj pradeda lysti tokie erzinantys dalykėliai, su kuriais kasdien taikstytis darosi vis sunkiau... O kažkaip išspręst tą kad ir nereikšmingą, smulkmenišką problemą reikia, kol ji neišauga į tikrą bėdą..
Papildyta:


Na, čia tai žiauru. Manęs vyro mama tokiais pamokslais tikrai nežemina. Ji tik perdėtai rūpinasi. Kadangi man to rūpesčio nereikia, ji dėlto nėra kalta. Kaip ir aš nesu kalta, kad man patinka būt savarankiškai ir nuo nieko nepriklausomai. Tai kažkaip nei aš nešoku į akis jai ,kad baikit sūnų lepint ir mus maitint (ji nežino, kad jos įduodamo maisto aš nevalgau), nei ji mane kaltina nedėkingumu. Taip ir gyvenam Gal ir ji tyliai nuoskaudas kokias jaučia, kas čia žino....

Jo, ir dar pažiūrėk, kas gero ten tuose lauknešėliuose... Gal ten visai skanu...O jei ką - galėsi pasakyti "ten tie balandėliai, kur vakar gaminot - ryžiai juose nedavirę buvo. Ir bulvių košę aš mėgstu ne su spirgučiais, o su sviestu...tie spirgučiai turi per daug kalorijų"...

Aj, tai jau tiek to - tuos lauknešėlius su kolorijomis tegu turisi sau , o tai nueis mano sportavimai tris kartus į savaitę šuniui ant uodegos o jei rimtai, neturiu mados kritikuot kitų žmonių pastangų - vis dėlto tą maistą ji gamina su meile. Nevalgyt - taip, galiu, bet kritikuot - tai jau ne

Aš manau, kad kurdami šeimą ar partnerystę žmonės susikuria atskirą pasaulėlį.Tėvų pamiršti negalima jokiu būdu.Bet leisti jiems už save nuveikti kai kuriuos dalykus ...kažkokia nesibaigianti vaikystė...Sutinku , kad būna situacijų , kai mes prašome tėvų pagalbos(pabūti su anūkais,prižiūrėti namus kol keliaujame,paruošti pietus, jei nespėjame patys)...Bet kas antrą dieną juos lankyti,parsinešti iš jų maistą ir drabužius...nežinau...Man toks gyvenimo modelis nesuprantamas ir nepriimtinas.Būna,žmonės praranda pajamų šaltinį : tuomet kaip laikiną etapą suprantu.Bet dirbant,uždirbant...ir dar džiaugtis,kad tau daugiau lieka kosmetikai ir "šmutkėm",nes vyrą išmaitina ir rengia mama?...O gal Jūsų vyras ne tik iš begalinės pagarbos ar meilės taip dažnai keliauja pas mamą?Gal jam taip patogu: skaniai prisivalgo,pailsi nuo Jūsų...Žodžiu,man taip nepatiktų.Mano vyro drabužių pirkime net aš nedalyvauju: pats viską išsirenka ir susiperka...Džiaugiuosi , kad ir mano, ir vyro tėvai gyvena kituose miestuose.Gyvenimą tenka gyenti patiems.Jei reikalinga pagalba - neatsisako.Jokių priverstinių lankymų.

Psicgologe Ausra Kuriene(jei neklystu,rytoj pasitikslinsiu...) yra pasakiusi:"Jeigu mama nenukirpo bambagysles vaikui gimus,tai jis ja paauglystej pats nusigrauz."
aisku visaip buna,bet manau daug priklauso nuo mamos auklejimo,seimos modelio ir pan..mano vyras nera labai didelis mamytukas,bet buna situaciju kai delto pykstames..stengiuos peraukleti juk dabar jis vyras,tevas,o ne kazkieno sunelis kotleciuku nedavalges

Įdomu , kaip sekasi Jums , Brasa , išgyvendinant "mamytukizmą" iš Jūsų šeimos ?