as irgi manau, kad kazkaip vaikas reguot turi. ir tas jos neverkimas kai kudykiu buvo, na vaikas neverkia kai patenkinami visi jo poreikiai, kazi ar vaiku namuose tai imanoma
Vaikas neverkia (nereikalauja, neprašo) ir tuomet kai mano, kad jo poreikiai nebus patenkinti. Tokių atvejų vaikų namuose būna. Šiek tiek (ne nuolat, bet vienoje kitoje specifinėje situacijoje) taip būdavo ir su mūsiške.
Didžiausia problema tame, kad buvimas vaikų namuose prideda savų atspalvių vaiko fiziniam ir socialiniam vystymuisi, kad kai gali tapti sunku atskirti tą traumpos poveikį, kuris išnyks vaikui pradėjus gyventi šeimoje ir įgimtus sutrikimus, kurie gali ir pasilikti. Turbūt nelengva rasti specialistą, kuris sugebėtų tai atskirti (be abejo būna ir labai akivaizdžių sutrikimų kurie matosi visiems).
Klausi koks pirmas susitikimas? Pirmas susitikimas (ir antras, trečias ir t.t.) - tai būdavo riksmas ant viso miesto. Paskui nusiramindavo ir leisdavo ją pavedžioti, panešioti, žodžiu suteikti jai pramogų nepamiršdama labai plačia šypsena nusišypsoti auklytėm tuo visiems parodant su kuo ji bendrauja, o kam tik suteikia laikiną malonę.
Beje, mums teko susitikti ne su vienu vaiku. Ir todėl, kad tada sąraše būdavo po kelis vaikus iš tų pačių vaikų namų ir todėl, kad ne iš pirmo karto pasisekė. Bet mūsiškė buvo vienintelė sutikdavusi diiideliu bliovimu. Visi kiti gal nebėgdavo strimgalviais, bet pabendraudavo ramiai.
Visiško nerimo neįmanoma išvengti jau vien todėl, kad tai rimtas žingsnis ir visam gyvenimui. Tačiau iš to ką skaitau nerimas man atrodo per didelis, kad būtų galima pasiryžti.
Didžiausia problema tame, kad buvimas vaikų namuose prideda savų atspalvių vaiko fiziniam ir socialiniam vystymuisi, kad kai gali tapti sunku atskirti tą traumpos poveikį, kuris išnyks vaikui pradėjus gyventi šeimoje ir įgimtus sutrikimus, kurie gali ir pasilikti. Turbūt nelengva rasti specialistą, kuris sugebėtų tai atskirti (be abejo būna ir labai akivaizdžių sutrikimų kurie matosi visiems).
Klausi koks pirmas susitikimas? Pirmas susitikimas (ir antras, trečias ir t.t.) - tai būdavo riksmas ant viso miesto. Paskui nusiramindavo ir leisdavo ją pavedžioti, panešioti, žodžiu suteikti jai pramogų nepamiršdama labai plačia šypsena nusišypsoti auklytėm tuo visiems parodant su kuo ji bendrauja, o kam tik suteikia laikiną malonę.
Beje, mums teko susitikti ne su vienu vaiku. Ir todėl, kad tada sąraše būdavo po kelis vaikus iš tų pačių vaikų namų ir todėl, kad ne iš pirmo karto pasisekė. Bet mūsiškė buvo vienintelė sutikdavusi diiideliu bliovimu. Visi kiti gal nebėgdavo strimgalviais, bet pabendraudavo ramiai.
Visiško nerimo neįmanoma išvengti jau vien todėl, kad tai rimtas žingsnis ir visam gyvenimui. Tačiau iš to ką skaitau nerimas man atrodo per didelis, kad būtų galima pasiryžti.
Šiandien vėl buvau pas mergytę tai šiandien atkreipė dėmesį kad mes atėjome ir krykštavo aš stovėjau poros metrų atsumu nuo jos tai ji kviečiama atėjo (buvo vaikštynėse). Gal po truputį stumsimės į priekį ir gal neviskas taip beviltiška kaip man atrodė iš pradžių. Na betkokiu atveju laiko dar turim ir sprendimui ir apsisprendimui žiūrėsiu kaip ji toliau reaguos.
Na o kaip sakiau kad ji nevergdavo kai buvo mažutė tai auklėtoja šiandien patikslino kad ji jei verkia tai reiškia kad jei kas nors blogai ką nors skauda ar kažkas labai nepatinka t.y ji niekada neverkia be reikalo.
Šeip ji yra visų auklėtojų numylėtinė tenai .
Na o kaip sakiau kad ji nevergdavo kai buvo mažutė tai auklėtoja šiandien patikslino kad ji jei verkia tai reiškia kad jei kas nors blogai ką nors skauda ar kažkas labai nepatinka t.y ji niekada neverkia be reikalo.
Šeip ji yra visų auklėtojų numylėtinė tenai .
Aš tai visąlaik kažkodėl matydavau daug meilesnius vaikus, nei tą, kuris mums siūlomas. Betgi ir pati nesijaučiau kažkokia ypatinga svarstydama apie mažą žmogutį (šitas būtų mums tinkamas, o šitas - ne!!!). Gal mane net labiau altruizmas apimdavo, kad tas vaikelis man "nesilipina". Aš neapsirikau. O mano vyrui viskas lipo. Jis elgėsi vyriškai, man siūlė savo petį ir sakė, kad viskas bus gerai. Taip ir nutiko. Mūsų šaunuolis toks, kokio kiekvienam linkėčiau. Bet aš neraginu elgtis kažkaip... Kiekvienas mūsų elgiasi pagal save... Bet jei būčiau daug bijojusi ir svarsčiusi, su savo svarstymais būčiau svarsčiusi iki šiol, o toks nuostabus vaikas nebūtų aplankęs mūsų namų 
, kurie be jo tarsi ir nebuvo namai. Dabar taip manau.
, kurie be jo tarsi ir nebuvo namai. Dabar taip manau.
QUOTE(ZAIKA2 @ 2008 01 01, 19:50)
Turiu smagių naujienikių mergytė šiandien vėl džiaugėsi mano atėjimu beto mergytė pradėjo auklėtojoms ožiukus rodyti ir sėdėti. pakako man kelis kartus po kelias valandas su ją sėdinčia užsiimti kai pradėjo pati sėdėti, o tai vis svirduliavo ir virto
Matai, Zaika2, net po kelių tavo apsilankymų mergaitė ėmė keistis. O namuose vaikai tiesiog stebėtinai greitai tampa visai kitokiais. Ir kaprizai atsiranda.. Tampa "normaliais" vaikais.
Nenorėčiau, kad mano pasisakymai skatintų tave apsispręsti teigiamai. Iš tiesų tik tu pati gali jausti kaip tau elgtis. Aš tik noriu pasakyti, kad vaikai tikrai stipriai keičiasi. Tačiau nebiologiniai vaikai dažnai turi ir rimtų prieraišumo problemų. Tačiau bijai vilko, neik į mišką. Rizikos visada yra. Bet gal ir daug ko neturėtume, jei nerizikuotume. Tarkis su savimi ir su vyru. Mes irgi kartą apsisprendėm nevaikinti vieno vaiko. Nes aš labai pabijojau galimų rimtų genetinių problemų, jam reikėjo ir operacijos. Bet po to sužinojau, kad vaikutį įvaikino labai pasiturinti šeima. Ir, kad viskas jam kuo geriausiai. Tuo labai džiaugiausi, nes man tartum palengvėjo, kad jo nevaikinom tarsi palikdami likimo valiai. O po to dar mums siūlė mergaitę, kurios, kaip vėliau pasirodė, nebuvo galima vaikinti, nes dokumentai nebuvo tvarkoj. Jai buvo 10 mėn. Ji irgi nerodė dėmesio mums, aš mačiau daug mielesnių vaikų. Labai panašius savo jausmus ir tu aprašai. Aš apskritai, kai nuvažiuodavom į globos įstaigą, visus vaikus tarsi taikydavau sau... Ir galvodavau, kad šitam jaučiu kažką, o šitam ne. Tačiau kažkaip vis sau sakydavau, kad vaikas - tarsi Dievo dovana, kai tu nežinai ko sulauksi. Kaip ir biologinio vaiko tu nežinai nei lyties, nei charakterio. Tai man padėjo nurimti ir nesirinkti vaiko. Gal kitoms yra kitaip. Ir nemanau, kad jos neteisios.
Aš linkusi manyti kad reikia mergytę imti. Beabejo aš irgi visus vaikus esančius toje grupėje taikiau sau. Bet dabar kai mergytė pradėjo į mane reguoti aš tikrai ją noriu imti ,tik noriu savęs nuraminimui pas psichetrą nuvešti, na kad jokių abjeonių nekiltų.
Papildyta:
Taigi gal kas žino kur Klaipėdoje rasti gerą vaikų psichetrą.
Papildyta:
Taigi gal kas žino kur Klaipėdoje rasti gerą vaikų psichetrą.
QUOTE(ZAIKA2 @ 2008 01 01, 21:41)
Aš linkusi manyti kad reikia mergytę imti. Beabejo aš irgi visus vaikus esančius toje grupėje taikiau sau. Bet dabar kai mergytė pradėjo į mane reguoti aš tikrai ją noriu imti ,tik noriu savęs nuraminimui pas psichetrą nuvešti, na kad jokių abjeonių nekiltų.
Papildyta:
Taigi gal kas žino kur Klaipėdoje rasti gerą vaikų psichetrą.
Papildyta:
Taigi gal kas žino kur Klaipėdoje rasti gerą vaikų psichetrą.
As galiu klysti, bet man rodos, kad bent jau Vilniuje su maziukais leliukais ir vaikais iki 3 metu siuloma kreiptis pas neurologus, o ne psichiatrus. Taigi galbut reiketu ieskoti gero vaiku neurologo. Jie vertina vaiku raida ir t.t. Nors is vieno karto gali buti labai sunku kazka pasakyti. Be to, jeigu gydytojas vertins mergyte lygindamas su vaikais, kurie nuo pat gimimo auga su mama, tai toks palyginimas savaime aisku bus jo nenaudai. Taigi aisku pabandyk pasikonsultuoti, bet nesitikek is vienos konsultacijos kazkokios labai tikslios informacijos.
ZAIKA 2, mes lankomes pas neurologe Maskolenkaite, Vaiku lignines konsultacineje poliklinikoje ir esame labai patenkintos (turejom ir mes problemeliu su raida). Jeigu eisi i mineta poliklinika, tai nerekomenduoju eiti pas neurologe, kurios pavarde prasideda J raide (nebepamenu tiksliai). Ji tokio poziurio i vaiku globos namu vaikus, kad geriau juos visai nurasytu i visiskai neigalius (tiek protiskai, tiek fiziskai) ir ismestu, taip pat ir tau diagnoze nustatytu (esi idiote kad taip elgiesi (na gal nesakys i akis pazodziui, bet tarp zodziu labai lengvai suprantama)). Beje ir diagnozuoja ji ligas silpniau.
Tokios mano rekomendacijos.
Tokios mano rekomendacijos.
QUOTE(GinteZZ @ 2008 01 01, 23:28)
As galiu klysti, bet man rodos, kad bent jau Vilniuje su maziukais leliukais ir vaikais iki 3 metu siuloma kreiptis pas neurologus, o ne psichiatrus. Taigi galbut reiketu ieskoti gero vaiku neurologo. Jie vertina vaiku raida ir t.t. Nors is vieno karto gali buti labai sunku kazka pasakyti. Be to, jeigu gydytojas vertins mergyte lygindamas su vaikais, kurie nuo pat gimimo auga su mama, tai toks palyginimas savaime aisku bus jo nenaudai. Taigi aisku pabandyk pasikonsultuoti, bet nesitikek is vienos konsultacijos kazkokios labai tikslios informacijos.
Mes vezeme tirti smegenu ir sirdeles i Santariskes, viskas buvo tvarkoje
o apie neurologa kaip ir nepagalvojom
QUOTE(perfekta @ 2008 01 02, 21:41)
Mes vezeme tirti smegenu ir sirdeles i Santariskes, viskas buvo tvarkoje o apie neurologa kaip ir nepagalvojom
o apie neurologa kaip ir nepagalvojom Oho, man net i galva neateitu tokia mintis tokiems tyrimams.
