Ką galvojate apie vaikų įvaikinimą?

Ziurejau laida apie ivaikinta mergaite. Ji turejo vyresne sese ir jaunesni broli. Biologine motina pagimde tris vaikus ir ne vieno neaugino. Seneliams del amziaus buvo per sunku islaikyti tris, taigi sau pasiliko vyriausiaja, o kiti buvo ivaikinti. Ivaikintoji buvo kategoriskai pries susipazinti su biologine motina net is smalsumo. "O kam to reikia?" sake ji. Ir is ties, jeigu viena diena atsisake, nereikia belstis ten kur taves tiek daug metu niekas neieskojo.
I laida atejo su vyresnele sese susitikti ivaikintoji mergaite (dabar jau moteris ir turi seima) su savo iteviais. Susitiko biologini seneli. Ir as net apsiverkiau, kai senelis padekojo siems zmonems uzauginusiems dukra.
Pas mus ivaikiai i namus ateina tuomet, kai ju gryno kraujo gimineje neatsiranda jiems vietos. Net ir gaunant pinigus uz juos, jeigu globoji.
Tai kaip as galiu sakyti dukrai vaziuok ir ieskok arba as padesiu, kai pries daug metu ja isdave biologine motina, seneliai (gal jie del amziaus jau nepajegus) ir visa gimine? Ne uz ka. Seserys ir broliai yra visai kas kita. As pries ivaikindama pasakiau VTAT ir Ivaikinimo tarnybai, jokiu motinu, jokiu dedziu su tetom. Jeigu neatsirado vietos maziems angeliukams isduotiems motinu, tai nera ko ieskoti po daugel metu. Pries ribojant tevams teises vaikas siulomas giminems, o jei neatsiranda, tuomet ji pasiima visiskai svetimi zmones ir myli kaip savus.
Ir visgi manau, ivaikinimas yra geras dalykas. Bent jau vaiko atzvilgiu. As bandau isivaizduoti, ka turetu jausti vaikas savo sirduteje, kai auges pas viena mama, staiga atsiranda kita ir ji issiveza. Tai didziule psichologine trauma vaikui.
Ryt vaziuoju susitikti su psichologe, noreciau zinoti jos nuomone.

pilnai su tavim sutinku

mums net VTAT direktore sake nepatarciau ieskotis dukrytes tarpe vaikeliu, kuriu dokumentai nera sutvarkyti. nes mes, suauge, isgyvensim tuos praradimus, bet kaip pleso sirdele zmoguciui, kuris dar nesusigaudo kas ir kur tai galim tik issivaizduoti koks bus sirdagrauzis jeigu pagyvenes seimoje vaikas, pasijutes vel mylimas ir saugus, tures eiti i kita seima kur vel viskas nuo pradziu . o juk niekas negarantuoja kad vaikelis ir vel neatsidurs vaiku namuose patekes i savo biologine siema


cia kuria diena skaitinejau iviakinimas.lt psulapel iir stai ka radau, negaliu su jumis nepasidalinti sito zmogaus pamastymais
"Nesuprantu, kodėl taip yra. Sakote, kad reikia pasirengti globai, tikrai įsitikinti, kad sugebėsime globoti. Pristatome įvairias pažymas, išklausome kursus, daug pastangų, laiko ir kantrybės įdedame, kol vaikelis patenka į šeimą ir paskui, kai auga joje. Bet biologiniai tėvai vis tiek turi teisę bet kada susigrąžinti vaiką. Tereikia jiems ,„susitvarkyti“. Be jokių kursų, paskaitų, psichologų rekomendacijų. Kodėl globėjai, tvarkingi ir normalūs žmonės, turi pasirengti globoti vaiką, o biologiniams tėvams nieko nereikia? Nejaugi jie tokie protingi, kad sugeba pasiėmę vaiką atgal viską jam paaiškinti netraumuojant vaiko, kodėl paliko, kodėl nelankė, kodėl gėrė, kodėl dabar pasiėmė ir t. t. Ar nereikėtų tėvams, palikusiems vaikus, norint juos susigrąžinti, padaryti tą patį, ką ir globėjams – surinkti pažymas, išklausyti kursus (dar ilgesnius), gauti visas rekomendacijas, psichologų išvadas ir t. t. Kodėl taip lengvai atiduodami atgal tėvams jų palikti vaikai?

i si klausima specialistai neatsake . manau kad jis buvo idetas visiem paskaityti pamastymui

Buvau pas mergytę visasa dienas. Kiekvieną dieną atrandu vis naujų dalykų. PVz vaikas turi tik smarkias emocijas arba jai labai gerai arba blogai. Kitus vaikiukus pakalbinu jie juokiasi arba šypsosi ji sėdi ar šeip kuo užsiima ir nerodo jokių emocijų. Tiesa ji kantri ir verkia retai net palyginus su kitais vaikais.
Tiesa mūsų ta pažintis gana liūdna. Tris dienas ji serga pasirodo ėmė ir išlido inkstų ligelė apie kurią "visi užmiršo". taigi pirmą ligelės dieną vaiką mačiau tik 10 min vakar ji turėjo didelę temperatūra tai aš ją porą valandų laikiau ant rankų.
Šiandien išėjusi iš mažylės atsisėdau ir apsiverkiau iš nevilties. Sėdžiu ir galvoju ar aš jai patinku ar jai reikalinga šeima ir aplamai ar jai kas nors reialinga na žodžiu sėdėjau ir žliumbiau krokodilo ašarom.
Šiandien ji turėjo temperatūrą bet nedidelę tokią kad yra dar šiek tiek guvi bet irzli iš pradžių ji sėdėjo ant rankų paskui kažkas nepatiko tada pasodinau ant sofos ir žaidžiau su ja ten vėl kažakas nepatiko. Tada vėl ant rankų vel ant sofos kol galų gale pasodinau ant sofos ir palikau ramybėje nes stumia rankutėm ir matosi kad nenusiteikusi priimti manęs. Sėdi suka ratukus su galvyte (aš pastebėjau kad dauguma vaikučių taip elgiasi) ir nieko jai nereikia. Klabink nekalbnus bučiuok nebučiavus.
Angliškai skaityti nemoku tai nežinau ką ir galvoti. ar ji manęs nepriima (skaičiau apie tai Rusų saituose) ar tiesiog vaikas nežino kaip reikšti emocijas ir sugeba reikšti tiksmarkias emocijas.
tiesa trečia dieną (dieną prieš susergant) vaikas buvo labai guvus gugavo žaidė ir gugavo ir juokėsi bet vis tiek labai mažai tarpinių emocijų.
Jai 8,5 mėn. gal kas ėmėte panašaus amžiaus mažylius ir susidūrėte su tuo ir kiek ilgai tai tęsėsi kiek laiko reikėjo tam kad vaikui Jūs būtumėte sava.

pasakysiu kaip mama auginanti kudiki, vaika pakeicia net ir neauksta temperatura, o jei dar vaikui kazkur skauda ka nors tai tuo labiau. juk ir mes suauge sirgdami bunam ir irzlus ir apatiski ir aplamai keistai besielgiantys. del to galvytes maskatavimo, mum kuratore is kursu sake, kad vaikai auge valdiskuose namuose taip save ramina, ir jokiu budu neleisti vaikui taip elgtis, reikia glausti guosti buciuoti, kad vaikas atprastu raminti save pats, o ateitu pas mus kai jam blogai, negera ar liudna...

del ligeles iskilusios gal pasikonsultuok su kokia nors seimos gydytoja ? ar net keliais gydytojais, kad issiaiskinti ko tiketis .

ZUIKA2 zinoma tau spresti ir tau pasikliauti savo vidinem nuojautom, bet as per daug nesitikeciau is keliu susitikimu su vaiku. juk reikes laiko, kad vaikas tave prisileistu ir pultu tau i glebi vos tave pamates. jeigu jum vaikelis patinka ir jusu sirdeles linksta prie jo, tai ir meile ateis paskui, o galiausiai ir vaikelis prisiris prie jusu, kai ji priziuresit 24/7, kaip sakoma . gal mergyte tave priima kaip eiline aukletoja, kuri "pasibaigius pamainai" iseis, todel ir neprisileidzia per daugiausiai . nors abejoju kad toks leliukas jau sugeba taip protauti . vienu zodziu as manau tereikia truputelio laiko jum ir viskas bus kuo puikiausiai

ZAIKA2, laiko praejo dar tikrai labai labai mazai. Ir apskritai, vaikutis pilnai saugus gales pasijausti tik po kurio laiko, kai jau kartu gyvensite. Tada ir jo emocijos bei ju raiska visiskai pasikeis. Tam reikia ne keleto dienu ir galbut net ne savaiciu, o menesiu. Ir per etapus greiciausiai pereiti reikes ivairius - is pradziu tu emociju gal atrodys per mazai, paskui gali buti etapas su daug vaikucio verkimoar neigiamu emociju, o jau paskui su daug daug kasdieninio juoko, spygavimo ir sypsenu. Neissigask tu pirmuju etapu, ir zinok, kad visko vis tiek nepajegsi suprasti, kas tuo metu dedasi toje mazoje sirduteje, nes juk mums neimanoma to tiksliai isivaizduoti. Tiesiog padek tai mazai sirdelei isgyventi sumaisti, baime ir nezinia, o taip pat ir ligas, ir nei sekundes neabejok, kad jai labai labai reikia taves, labai reikia ir buciniu, ir seimos, ir nesiojimo ant ranku, ir kiekvieno prisiglaudimo. Ir zinok, kad adaptacijos laikotarpiu tikrai buna visko, ir neimk galvoti kad kazkas ne taip su tavim ar vaikeliu, jeigu ne viskas is karto eisis kaip "sviestu patepta".
As su savo mazuoju susipazinau pernai pries Kaledas, ir palygintum tu ta zmogiuka pernai ir siemet!!!! Aisku jau ir po keliu menesiu jis buvo neatpazistamai pasikeites, bet "apsisukus" metu ratui, buvo ypac lengva palyginti pernykstes ir sias sventes. Ne karta apsiverkiau is dziaugsmo, kai striksedamas ir dukdamas aplink egle dainavo savo pirmasias daineles ir krete eilines isdaigas. O pernai verkdavo vos paleistas is ranku...
Taigi zinok, kad ir taves laukia dziaugsmo asaros, ir jau visai greitai, o dabar neissigask, nes toks elgesys, koki aprasei, neatrodo kazkoks isskirtinis.
Nuosirdziai linkiu viso ko geriausio jums ir mazylei, rasyk kaip sekasi.

Na, ne visi vaikai galvytę suka, maniškė nieko panašaus nedarė. Bet aš ne apie tai. Papasakosiu tau "ištraukėlę" iš savo įvaikinimo istorijos. Dar prieš sutikdama savąją mergaitę, kurį laiką lankiau kitą. Jai buvo kažkur apie 2 metukus. Kai ją pamačiau pirmą kartą, nepajutau nieko ypatingo, ji manęs irgi neprisileido. Patikėjau vienos iš tų globos namų gydytojos žodžiais, jog tai rodo, kad mergaitė protinga, bet ko neprisileidžia. Gerai. Lankiau tą mergaitę ištisai, kartu su ja atskirame kambarėlyje, pilname įvairiausių žaislų, praleisdavau po kokias 2 valandas, veždavau saldainius, žaisliukus ir pan. Ta mergaitė visiškai manęs pripažinti nenorėjo, ištisai verkė, neprisileido, veržėsi pas vaikus. Į tą kambarėlį mums atnešdavo pietus. Kai pabandžiau atsargiai prisėsti prie to pačio stalo, mergaitė pradėjo rėkti "ne" ir į mane paleido savo lėkštę, pilną sriubos. Mane ta pati gydytoja ir direktorė įtikino pabandyti pasiimti mergaitę "atostogoms" - nors savaitei, ir aš pamatysiu kaip mergaitė prie manęs pripras. OK, gavau iš VTAT'o leidimą, parsivežiau nepatenkintą mergaitę namo. Ir ką? Ji prarėkė keturias dienas. Mane prisileido tik tiek, kiek reikėjo valgiui prieš ją padėti (jai valgant aš turėdavau būti kitame kambario gale, nes jei tik žengdavau žingsnį link jos, į mane skrisdavo visi šaukštai, lėkštės su koše ir pan.). Pamperso keitimas ir apiplovimas buvo košmaras, ji siaubingai rėkdavo ir draskydavosi. Kai nerėkdavo, tai ji atsisėsdavo arba atsistodavo keturiomis ir siūbuodavo. Man stogas pradėjo čiuožti. Pasikviečiau aš tokią pusiau pažįsdamą vaikų psichologę, nes jau nebeišmaniau ką daryti. Ji atvyko, pabuvo, pastebėjo mergaitę, pabandė su ja bendrauti ir pasakė, kad šitai mergaitei nelabai gerai (su kuo negerai - aš jau nebeatsimenu, man tada drebėjo ir rankos, ir kojos, ir dar stogas kapitaliai važiavo). Nuvežiau mergaitę atgal. Tada mūsų VTAT'o patarimu pasiskambinau į tą VTAT'ą, kuriam priklausė mergaitė. Jie gana neigiamai atsiliepė apie tos mergaitės šeimos psichinę būklę ir patarė pasiskambinti į globos namus, kuriuose augo vyresni tos mergaitės broliai ir seserys. Pasiskambinau. Ir man pasakė, kad visa šeima - tiek tėvai, tiek ir vaikai -yra šiek tiek protiškai atsilikusi.
Aš jokiu būdu nenoriu sakyti, kad tavo mergaitė tokia, nesuprask manęs klaidingai. Tiesiog tokia pasitaikė mano kelyje, ir aš supratau, kad ne visada reikia tikėti kai sako "neprisileidžiau - reiškia protinga". Arba kad priprasi, pamilsi.

Šiandien buvau VTAT ten pasakė kad būna visko. VTAt paskambino į vaikų krizių centrą ir ten susitarė dėl mano vizito tyroj 12 valandą susitinku su psichologu pažiūrėsiu ką man pasakys ir ką man patars nes dabar pati nežinau savo jausmuose pasimetusi galvoju dieną nakltį apie mergytę. bet nežinau todėl manau kad psichologas man neprošalį.
Oh ir dar tas mano bjaurus polinkis viską svarstyti kol kitus nedavedu iki baltų arklių su savo abejonėm. Aš tokiose situacijose tiesiog nemoku priiminėti sprendimų

ZAIKA2, ka darai ir kaip elgiesi tu esi tiesiog SAUNUOLE. As lygiai taip pat davedu zmones, kaip tu pati sakei iki baltu arkliu. O ar zinai kodel? Ogi kad nepadaryti klaidos. Bet... Bet nepasikliauk vien psichologes nuomone. Susitik su draugais restorane (ramioje vietoje), kurie gali tau padeti aptarti sia tema. Nueik i baseina, nueik i grozio salona, jei lankaisi, apsilankyk pas masazista. Palepink save. Privalai pailseti psichologiskai. Nepamirsk isgerti raminamuju tableciu, nes negerai kai nervine itampa lieka ilgam tavo kune. Ir kai tu busi aprimusi, kad galetum priimti protinga sprendima, tuomet ir priimk. Nedaryk skubotu ir nepagalvotu (neapgalvotu) sprendimu.
Pas psichologa apsilankyk butinai. Tai yra normalu. Linkiu sekmes.

Žinai, man patiko kažkuriame rusaičių forume perskaitytas patarimas, kad priimant vaikutį į šeimą reikia vadovautis ne protu, o širdimi.

O ka daryti kai sirdis ir protas pykstasi? Kurio klausyti?

Žinai, kai susipažinau su savo dabartine dukryte, aš net nežiūrėjau jos ligos istorijos, nekalbėjau su globos namų gydytoja. Kelios eilutės apie jos sveikatą (tipo - vystymasis atsilikęs, tas ir anas atsilikęs) buvo parašytos informacijoje apie vaiką, kurią gavau iš VTAT'o kai man mergaitę pasiūlė. Tiesiog pajaučiau, kad čia mano vaikas, ir daugiau jau niekas nebebuvo svarbu.

Ir man taip buvo