Ką galvojate apie vaikų įvaikinimą?

Bent jau JAV tiek įtėviai, tiek ir biologiniai tėvai turi teisę nurodyti kokio įvaikinimo nori: atviro, pusiau atviro (kai biologinei motinai kas kažkiek tai laiko įtėviai vis praneša kaip sekasi vaikui, siunčia jo nuotraukas, tačiau pasimatymų tarp vaiko ir biologinės mamos nebūna) ar uždaro. Pagal pasirinktą įvaikinimo tipą ir "suporuojami" įtėviai bei biologiniai tėvai. Jei biologinės mamos yra asocialios ar kokios nors narkomanės, laikoma, kad vaiko saugumui yra keliama grėsmė, todėl įvaikinimas automatiškai yra uždaras. O mūsų lietuvės biologinės mamos juk praktiškai visos tokios.

Aas uz ivaikinima Jeigu pati negali tureti vaikelio,tai kodel gi ne

Man labai patiko DAR pasisakymai. Tiesiog tai reikia isgyventi. O sakyti, kad nereikia ivaikinimo. Tai nesamone. Arba as nenoriu svetimo vaiko. Kiekvienam savo. Juk kiekvienas maziukas nori tureti mama, buti saugus. Vaiku namai to neatstos. Ten jie pavalge ir saugus. Bet meiles tokios netures, kokia gali tureti seimoje. As turiu dukra, bet noriu isivaikinti (tikrai negloboti). Viena karta bandziau. Gerai kad viska issiaiskinome iki ivaikinimo. Jie gryzo i vaiku namus. Man buvo labai skaudu. Tikiu kad irtai mergaitei buvo skaudu. Bet ji nenorejo adaptuotis. Tiesiog nesistenge. O as taikstytis su juos kaprizais nesu pasiruosusi. Ir sau pasakiau, tik mazas vaikas ateis gyventi i mano seima. O kad ji ivaikinta, as niekada neslepsiu. Tik reikia paaiskinti kuo subltiliau ir neslepti tiesos. As dukrai nemeluoju ir neslepiu tiesos apie jos biologini teva. Mes esame labai artimos ir as tuo patenkinta. Bandysiu antra karta laime, ir labai noriu padeti biologines mamos numestam vaikuciui. Jis irgi turi teise buti laimingas. O jo laime priklauso nuo musu, suaugusiuju. Tik ne visiems mazyliams pasiseka. Jie uzauga vaiku namuose... gerai kad ten nebuvote... ir nematete, kaip vaikuciai i tave tiesia rankutes ir prasosi paimami. tai skaudu... Gal ir per ziauru, bet man geriau ivaikintas vaikas namuose nei girtuoklis vyras. Bet tai jau kita tema. Bendravau emai su viena mama, man patiko, tik uztrukau su atsakymu. Neturiu apie ka kalbeti kolkas. O kai isivaikinsiu, tuomet ir parasysiu. Tikiuosi ta mergaite kuria man pasiulys, patiksime viena kitai.

[quote=laureta,2006 09 29, 18:09]). Viena karta bandziau. Gerai kad viska issiaiskinome iki ivaikinimo. Jie gryzo i vaiku namus. Man buvo labai skaudu. Tikiu kad irtai mergaitei buvo skaudu. Bet ji nenorejo adaptuotis. Tiesiog nesistenge. O as taikstytis su juos kaprizais nesu pasiruosusi. Ir sau pasakiau, tik mazas vaikas ateis gyventi i mano seima.


Nu jeigu aš būčiau patikėjus tuo kad Dainius nesiadaptuoja, tai jis būtų grąžintas į kūdikyną.Juk jis mano dukrai vos akių neiškabino ir isterikavo kaip pjaunamas pusę metų, kakojo siusiojo, nuo puodo krisdavo nes jis l. stipraus charakterio ir matyt buvo nusiteikęs visus pastatyt pagal save. Gerai kad nepatikėjau jog tai nepasikeis. Greitai metai kaip jis namuose, švesim nes yra ką švesti

Aš ir galvoju,jei jau zmogus galvoja"kad kazkas turi taikytis prie jo" tai tegu negalvoja ir nesitiki,kad mazas kūdikėlis sugebės prisitaikyti prie jūsų... Zinoma,kuo mazesnis vaikas-tuo lengviau,ką nors iš jo nulipdyti,bet visko gali būti ir su kūdikėliu,pasiskaitykite www.ivaikinimas.lt forume,kaip mamos vargsta su "visokiais įvaikintais" vaikais beje čia geras staripsnis: http://www.ivaikinim...wtopic.php?t=45 jei jį perskaičius jūs vistiek norėsite įsivaikinti,.nebijodami tokių ateities problemų -tai zenkite tą zingsnį tvirtai,ir teaplanko jus sėkmė

Pas mane sigyveno 9.7 metu mergaite. Tai yra skirtumas kur kudikis, o kur vaikas sugebantis reiksti nuomone.

Aišku skirtumas didziulis,bet "širdis" sudauzyta yra tiek kūdikio,tiek vaiko Zinau,kad įsivaikinusios TIK kūdikius mamos turi daug problemų,nors atrodo,kad jų,kaip ir neturėtų būti,juk vaikas nieko nepamena,bet yra ,kaip yra.Pasąmonėje viskas išlieka.
Tvirtai spaudziu rankas ir didziuojuosi tomis šeimomis,kurios globoja ar Įvaikina didesnius ar nesveikus vaikus Tai gali padaryti,tik stiprūs ir dvasingi zmonės...

isties labai tikiuosi, bet ir su savais problemu yra. O su ta mergaite, jai as buvau ketvirta seima. Ji nenorejo mokytis, su manimi pradejo konfliktuoti. Ir kai grazinau i vaiku namus ir pasakiau daugiau nebegaliu. Jie net nenustebo. Ji elgiasi ir vaiku namuose panasiai. Nors iki 8 metu gyveno pas motina alkoholike. Jai reikia turtingos seimos, nenori mokytis, fantazuoja ir meluoja. Ji nebuvo is geruju. Zinau tik tiek kad ji bus pasiulyta uzsienieciu seimai kartu su broliu. Ji net brolio nesutiko leisti pas mus gyventi. Tai jos noras buvo ispildytas. Meldziu Dieva, kad tik atsirastu jai seima apie kuria svajoja...

Laureta, o tu nebijai, kad likimas tau gali iškrėsti bjaurų "pokštą".... ir tas mažiukas, kurį tu įvaikinsi, paaugęs ims elgtis lygiai taip pat (o gal ir dar baisiau) kaip anoji mergaitė? Ką tada darysi?... ......

Nepyk, laureta, tikrai nenoriu tau "įkąsti"... Suprantu, kad šitas "nenusisekęs bandymas" skaudžiai tave užgavo, ir net neabejoju, kad visko, ką tu išgyvenai, žodžiais neįmanoma aprašyti... Linkiu tau daugiau nepatirti to paties... Atvirai prisipažįstu - pati niekada neišdrįsčiau priimti į namus tokio "didelio" vaiko.... (na taip, taip... aš - ta pati Vakarė, į kurios 'postus' kitame forume čia vis pastebiu dedant nuorodas ). Ir mane tiesiog "užmuša" toks žmonių naivumas, kai tikimasi, kad iš globos namų "išgelbėtas" vaikas pats "norės ir stengsis adaptuotis", nerodys "kaprizų", šokinės iš džiaugsmo pagaliau "suradęs" namus ir į tėvų šilumą ir meilę iškart atsakys tuo pačiu.... ir t.t. ir t.t. ir pan. (ypač - jei tas vaikas jau buvo "gelbėtas" ne vieną kartą...). Tai mes, mamos, turime stengtis iš visų jėgų ir padėti tam vaikui adaptuotis, ir pasiruošti atlaikyti ne tik jo kaprizus ar nepaklusnumą, bet ir demonstratyvų ignoravimą, atstūmimą, atvirą priešiškumą, žodžius, kurie "kaip peilis į širdį", agresiją ar net smurtą prieš mus ir dar daug daug visokiausių "baisumų", kuriais jis bandys "apsisaugoti", kol išmoks mumis pasitikėti ir priimti mūsų meilę.... Deje, tos ledo sienos, kuriomis tokie vaikai apsitveria savo širdis, tikrai neištirpsta per kelias savaites ar mėnesius; kai kada tam prireikia ne vienerių metų ar net dešimtmečių!!! O kai kada.... jie lieka savo "ledo karalystėje" visą gyvenimą.... ........ Nebesiplėsiu čia apie priežastis (jei norėsi, pasinaudosi ta nuoroda į kitą forumą... ...); bet noriu pasakyti, kad, kai mąstome apie globą ar įvaikinimą, turime iš anksto nusiteikti tam, kad vaikas "nebus iš gerųjų", ir labai gerai pasvarstyti, ar galėsime atlaikyti tokį išbandymą...

Laureta, jei manai, kad su mažu vaikeliu viskas būna kitaip, tai gali lygiai taip pat skaudžiai "nudegti".... Na taip, "sėkmės" tikimybė daug didesnė, bet... ir tie mažiukai kartais grąžinami į globos namus.... Ir tikrosios priežastys (ne tos, kurias žodžiais įvardija "ex-tėvai" ar kurias išsakei pati) dažniausiai yra labai panašios - žmonės nėra pasiruošę tai tikrovei, su kuria susiduria, priėmę vaiką į savo namus...

Mano asmeninė patirtis su "mažu" vaiku - taip pat ne iš "lengvųjų" (pasiėmėm jį iš kūdikių namų 8-ą mėnesį). Neaprašinėsiu visko, ką patyriau per beveik dvejus metus su savo vaikeliu, bet patikėk - tokios patirties nelinkėčiau niekam... Ir, jei viską būčiau vertinus taip, kaip tu, laureta,..... jis jau seniai būtų turėjęs grįžti "atgal".... Dabartis taip pat nėra tokia, kad galėčiau džiaugtis ir mėgautis mūsų "laime".... Mes "tebetirpinam" ledus...... Nežinau, kas mūsų dar laukia ateity....... Žinau tik, kad myliu savo vaiką ir, jei reikės, ištversiu dėl jo "viską"....

Atsiprašau, laureta, jei pasijutai nesuprasta ar įskaudinta mano žodžių. Nenorėjau tavęs užgauti (bet suprasiu ir nepyksiu, jei panorėsi mane viešai "apspjaudyti" )....

visiškai pritariu ratnai,apie tirpdymą ledų,noriu tik pridėti prie to,kad juos,vaikus iš globos,kūdikių namų lydi ne vien jų pačių patirta asmeninė patirtis,juos dar lydi ir genetinė atmintis,ir tirpdyti tuos ledus kartais reikia nuokrakusmečių,kaip sakydavo mano močiutė.Jie gi yra jau nemylėti ir nelaukti ,nereikalingi dažnai iš kartos į kartą,niekas nelaukė jo močiutės,mamos,jo niekas gimstančio nelaukė,visa tai jis atsinešė su savim.Visa tai tvirtai susiformavo jo pasamonėj,buvo suaktyvintas "nelaimigo,atstumtojo" genas(yra toks išskirtas)ir visai nesvarbu nuo kada mes tą vaikelį paimsim,pirmas tris valandas po jo gimino,ar per pirmus trylika-problemos bus visiškai analogiškos.Jam ,vaikui visiškai nieko nesako,tai kad jo laukė įtėviai,globėjai-jis taip užkoduotas,nu va toks jo genetinis kodas.Ir net nežinau,ar taip jau labai ir reikia sau kelti Sizifo uždavinius,padaryti kažką laimingu.Greičiausia reikia būti ,gyventi pačioms laimingą gyvenimą,jog tu turi tai ko norėjai ir ko siekiai-,o tai reiškia vaiką.Jis gi gyvens su mumis,šalia mūsų ir matys,ir laimę ir džiaugsmą,kiek juo,tiek ir pačiu gyvenimu.Kaip būti,kokiu būti rinksis vis vien jis pats-priimti mūsų meilę,ar atstumti.Nereikia trukdyti tam pasirinkimui,ir bet kokį to vaiko pasirinkimą būti pasirengusiems priimti besąlygškai.Nugi negalima sau ,ar kitam kelti net tokių reikalavimų-aš noriu,kad jis mane mylėtų.Tai neteisinga,jau nebekalbant apie norą,kad jis įvertintų patį globėjavimo ar įvaikinimo faktą,kaip negalima to norėti ir iš aplinkos(kaimynų,giminės,troleibuso vairuotojo).

Aš į įvaikinimą "nėriau" dorai nesidomėjus. Na, žinojau, kad vaikai iš valdiškų namų turi problemų, bet su dabartine patirtim tuometinių žinių net nepalyginsi.

Ir dabar galvoju.... kažin, jei būčiau tiek žinių turėjus ir tiek "baubų" perskaičius... ar vis dar taip drąsiai imčiau? Na bet taip jau būna, kad viskas įvyksta reikiama eiga, ir niekas iš niekur neatsiranda ir nepranyksta.

Gal aš irgi nuo krakosmečio "užkoduota" paėmimui .

Ir dar kirba toks klausimas - iš įvaikintų į užsienį vaikų girdisi tik teigiama statistika; plačios šypsenos, geri atsiliepimai. Na, tos, kurios plepa užsienietiškuose forumuose, gal pasakytų, kad visur visko yra - bet vaiko grąžinimo atgal faktų tikrai nėra daug. Tai kaipgi čia yra? Negi mūsų vaikų noras išvažiuoti į užsienį toks stiprus, kad jie tampa ten laimingi? Ar vis tik jų laimę lemia įtėvių geras paruošimas???

tikriausia užkoduota .Visgi galim, Vivita ,pasidžiaugti tuo,kad grąžinančų yra ne taip jau ir daug.Man atrodo,kad yra dar kitokia priežastis,kodėl yra Lietuvoje tų grąžinimų tiek daug,bet apie tai garsiai ir daug kalbėti tikrai nenorėčiau.Tiesiog neseniai yra tekę susidurti su išvirkščiąja globos namų puse.
O be to,užsienyje,tikrieji užsieniečiai,ne emigrantai visgi,bet kokius vaikus nuo savęs laiko toliau,ir neprisileidžia jų taip arti,kaip mes.Užsienyje daugiau apie įvaikintų vaikų ,o ir šiaip vaikų problemas daugiau gali papasakoti auklės,nei patys tėvai ,labiausia bijau tokios situacijos ir Lietuvoj.Bet auklės nedalyvauja forumuose ir apie darbdavius nekalba.