Ką galvojate apie vaikų įvaikinimą?

Man atrodo, kad sneki apie Andro... Tikiuosi nesumaisiau. Ir Egle turetu buti arba vaiku namuose, arba pakeliui pas teta.... o broliukas pas globeja....

Taip taip Andro, tik ji kažkur dingusi, labai norėčiau kad ji įsiterptų...

Aūūūūūūūūūū Andro , kur tu

Kai kalba buvo užėjus apie santuokos prilyginimą vaiko įvaikinimui/ globai, - buvau parašius postą, kurį apsigalvojusi ištryniau. Bet dabar supratau, kad kai kurias mintis vis tiek noriu parašyti.

Santuoka yra partnerystė. Į vaiką taip negalime 100% žiūrėti, net jei jis didelis. Nuo suaugusio žmogaus pasiruošimo, atsakomybės, subrendimo... ir t.t priklauso daug daugiau, nei iš kito "partnerio" - vaiko.

Yra sunkių vaikų, yra lengvesnių - net ne jų amžiuje ko gero esmė. Ir tas kraujo ryšys.... nežinau, ... apie svetimų bobučių priežiūrą nesusimąsčiau, bet jei tektų slaugyti dūšiai artimą, bet ne kraujo ryšio žmogų - kodėl gi ne....

Bet nuoširdžiai lenkiu galvą prieš tuos, kurie ima globoti didesnį vaiką. Juk tai sizifo darbas juos sušilydi, atitirpinti, priimti tokius kokie yra, ir leisti jiems būti kartu, net žinant kad vargu ar jie atšils.... ir pasikeis.

Nu kaip smagu,kad pasiilgote, tik kaip gaila kad vis trūksta laiko pasisakymams. Paskaitau ir viskas. Gyvenam gerai ir taip kaip turi būti. O jei kas neprisimena, tai 2005-01-06 aš pamačia Eglę vaikų namuose- labai prislėgtą vaiką. Pradėjau bendrauti, parsivesti savaitgaliams ir sužinojau kad turi 2 metų neturintį brolį, kuriuos išskyrė kai jam buvo 3 mėn. Suvedžiau vaikus. Nepatiko man tada Dainius, bet jau negalėjau jo palikti vien tam kad maniau jog jiems svarbu būt kartu. Todėl ilgai svarsčius paėmiau globai abu. Eglė pas mus visam buvo nuo 2005 metų vasaros o Dainių parsivežėm 2005-10-21.( greit švesim metus) Pasirodė kad čia pasaką apie naišlaitę Elenytę ir jos broliuką net nekvepia, tai sunkiau nei Eglė tikėjosi.Dainius sunkaus charakterio ir adaptacija buvo kaip reikalas. Žinojau apie tai kad Eglė turi tetą, tai pati pasdkatinau ją jai parašyti ir pakviesti atvažiuoti. Kai atvažiavo tie žmonės, supratau koks stiprus tarp jų ryšys. Tie žmonės labai skurdžiai gyvena ir jiems motyvuojant kad jie neima ir Dainiaus- Eglės globos nesteigė. Eglė pradėjo pasjuos važiuoti savaitgaliams, iškūrė atostogoms. Tai aš ir užsiminiau ar jie nenori jos pasilikti. Jie nori, Eglė nori bet pasirodo reikia rašyti prašymą globai. Teta rašydama prašymą globai Šilutėje taip " pariebino" kad reikia ją globėja paskirti todėl kad Eglei pas mane buvo labai blogai. Va kame ir buvo mano išgyvenimų priežastis. Nežiūrint į tai Eglė grįžo pas mus, jau gavo iš teismo pranešimą kad tuoj paskirs teismo datą ir teismas nuspręs dėl manęs atleidimo ir tetos paskyrimo globėja. Dainius liks pas mus ir bus mūsų vaikas. Manau kad baigiasi adaptacija( gerai kad paskaičiau kurį tai postą jog normalu kad adaptacija truks metus) ir mums sekasi labai gerai. O tarp Eglės ir brolio nėra tokio ryšio kokio aš tikėjausi, tai akivaizdu ir ko gero nėra ko tuo stebėtis ar ko nors smerkti.Čia aš ir manau, kad kartais skirti brolius galima ir net naudinga, nes vyresnis jaučia kartais prišpriešą jaunesniąjam, kaip konkurenbtui ar visų bėdų priežaščiai( Eglė yra sakius tetai- kuriems galams mama gimdė Dainių, )
O dabar aš vistiek džiaugiuosi ką padariau- Eglė nebūtų ištrūkusi iš vaikų namų, nebūtų Dainius jai pasiekiamas , nes juk jeigu norės galės bendrauti, žinos viską kaip jam sekasi.Su Egle sutariam gerai, viskas savo vietose, jai pasakiau kaip jaučiausi ir ką jaučiu. Aišku, ji liks kaimiete, bet matau kaip jai nesvarbu ką gali gauti mano šeimoje, jai tiesiog nereikia to o reikia to ką gali gauti iš tetos.Tai tiek, varau į darbą. O dideli vaikai, tai dideli ir vargai. O man tai juokas iš savęs- norėjau mergaitės o liks pasiutėlis Dainius. Bet jis su mano dukra tai tikrai elgiasi kaip brolis ir sesė ir pasipeša ir geruoju, gražiai pažaidžia.

Saunuole Andro. zaviuosi tavim :

Man savo vaiko ejimas didyn ir tuo paciu vargu augimas daug nervu sueda, o cia juk reikia paaugusius, isiskaudinusius vaikus globoti... Ir prisiimt atsakomybe - girdejau man uzstrigusia minti, kad tokius vaikus labiausiai gydo galimybe vel buti vaikais - jausti, kad salia yra uz juos atsakingas ir jais besirupinantis zmogus... nes ju glezniems petukams uzmesta atsakomybe uz save juos gniuzdo.
Bet is tiesu belieka tik stebetis, kaip kartais mums nesuprantamais budais viskas iseina i gera: Andro, tau norejosi mergaites - atverei mergaitei kitoki pasauli, kitokia gyvenimo galimybe (pas tave, ar pas teta - bet vis ne globos namuose), bet pati gavau padukusi Dainiu - turbut, toks klaidus ir daug asmenines kancios kainaves Meiles planas buvo

Mielos mamytes, buvau nuvaziavusi i kudikiu namus paziureti man pasiulytos mergaites. Labai miela maza mergyte. Kai atvede, ji tik ziurejo i mane ir negalejau jos net paliesti, nes bijojo manes. Pradejau kalbinti, o jos galvyte tik linksta, tik linksta... i desine, maniau tuo parvirs. Norejau ant ranku paimti, o ji atsisedo su palinkusia galvyte ant zemes ir nesileidzia. Ant galo visai atsigule. Dabar prisiminus net juokas ima. Kiekvienas vaikas turi savo. Vos ne vos prisikalbinau... Ir pabegejom abi, ir gelytes paglosteme, ir ant keliu net atsisedo... Taciau labai mielai fotografavosi. Ten daugiau vaikuciu buvo is jos grupes, man pasirodzius visi mane apstojo... juk galiu paimti i savo seima tik viena vaikuti... Manes dar laukia kitas susitikimas su ja, veliau rasysiu noriu ivaikinti ar ne.

Prisiminiau, kad ir mums taip buvo
Mūsų mergaitė visiškai mūsų neprisileido!!!! Klykdavo nežmonišku balsu, kai norėdavau arčiau prieiti.... Visi kiti vaikai jos grupėje - atplėšti negalėdavai. O ji - ne, nė artyn neina. Lankėm mes ją kelis mėnesius - jokio progreso. Kai imdavom savaitgalį - rėkdavo iki pat vaikų namų lauko durų. Nusiramindavo tik automobilyje. Beje, vėliau, kai jau būni su ja kur nors mieste, ar savo namuose - viskas gerai - glausdavosi, kabindavosi už kaklo. Atsisveikinant - irgi be ašarų.
BET, - praeidavo savaitė, sekantį savaitgalį atvažiuojam - ir vėl tos pačios ašaros ir verksmai....

Žinai, kaip aš tą paaiškinau sau: kad mūsų jausmai jos atžvilgiu buvo tokie stiprūs, kad ji tiesiog net per atstumą jausdavo (kad tai - tikra) ir tiesiog negalėjo atlaikyti... Nes su kitais žmonėmis ji elgdavosi kaip ir visi kiti vaikai - eidavo prie jų. Taigi, laureta - kad ir ką nuspręstumėte, neišsigąsk to jos "atstūmimo". Gali būti, kad ji irgi jaučia TIKRUMĄ. Tik dar negali atlaikyti, ... ar patikėti. (kokio ji amžiaus?)
P.S. Mūsų mergaitė jau metai su mumis.... ir mums viskas puikiai sekasi

Man labai patiko, kai pakvieciau ja ateiti pas mane, ji stovejo ir nejo. Kodel? Net nezinau. Man patinka kai vaikus kvieti, o jie neina. Matyt turi savisaugos jausma. As pirma karta kai pamaciau ja, galvojau, kaip reikes pamilti, priprasti (juk taip neseniai sveciavosi kiti vaikuciai ir as prie ju prisirisau, pripratau). Laikas gydo zaizdas ir sios mergaites pasirodymas mano gyvenime... nuostabus. Niekada nepamirsiu mudvieju susitikimo. As i ja, ji i mane ziuri. Manau sau, kas bus jei as jos neprisikalbinsiu. Veliau atejo gydytoja apie ja papasakojo, sake, kad vaikuciai laukia teveliu, ir as vel apsiraminau. Ir man pavyko ja prisikalbinti. Dabar vel per savaitgali vaziuosiu pas ja... noriu pamatyti jos sypsena... ir t.t. Jai 2.5 metu. Nes didesnio jau nebenoreciau.

Tai manau yra labai grazu,ir miela.

Mums buvo panaši problema (na mus irgi pasitiko ašaromis). Tad domėjausi daugiau. Kursuose įvaikintojams mums aiškino, kad jei vaikas [nepamenu amžiaus ribų] neprisileidžia prie savęs (svetimų ar ypač žmonių, kurie jaučia norėtų jį įsivaikinti, t.y. išsivežti) ir verkia, tai pirmiausia rodo, kad vaikas normaliai vystosi ir yra mažiau pažeistas buvimo vaikų namuose. T.y. jo emocinis-socialinis vystymasis yra artimesnis vaikų, augančių normaliose šeimose.


Taip pat mums pasakojo, kad tam tikras vystymosi atsilikimas jei vaikas nemažai augo vaikų namuose yra neišvengiamas, tačiau vaikui atkeliavus į šeimą įsijungia "hiperkompensacijos" mechanizmas ir vaikas daug grečiau vystosi ir pasiveja bendraamžius.
Mūsų mergaitė, kurią parsivežėme 1 metų, beveik visai nekalbėjo ir kai dukra buvo 3 metų viena priežasčių, dėl ko dar nesinorėjo leisti į darželį buvo labai prastas kalbinis išsivystymas. Į logopedus nesikreipėme, nes sakė, kad tos problemos susijusios su ilgu buvimu vaikų namuose ir kad viskas turi susitvarkyti savaime.

Dabar ji jau priešmokyklinėje grupėje ir kai buvau tėvų susirinkime sužinojau, didesniajai grupės daliai būtini logopedo užsiėmimai, o mūsiškė jokių problemų nebeturi Žodžiu, kaip sakydavo senais laikais "pasivijome ir pralenkėme"

QUOTE(Ute @ 2006 10 14, 11:40)

... kad jei vaikas [nepamenu amžiaus ribų] neprisileidžia prie savęs (svetimų ar ypač žmonių, kurie jaučia norėtų jį įsivaikinti, t.y. išsivežti) ir verkia, tai pirmiausia rodo, kad vaikas normaliai vystosi ir yra mažiau pažeistas buvimo vaikų namuose...

<{POST_SNAPBACK}>

Žodžiu, kuo "blogiau" - tuo "geriau"
O aš dar sužinojau, kad mokslininkai nustatė, kad augimo hormono gamyba organizme priklauso ir nuo sąlygų, kuriose vaikas auga. Socialiai apleisti vaikai tieisog blogiau auga... O maniškė, -būdama kruopelė pagal savo bendraamžius - tiek išsistiebė per metus Aišku, dar ir amžius toks - pats augimas.