QUOTE(muminukas @ 2007 10 29, 21:30)
šioje situacijoje palaikau Nomedos požiūrį: nors ir šeima, bet nėra slepiama, ,kad įvaikinta. ir taip išvengiama šnibždesių už nugaros, netikrumo ir spėliojimų, kurie sukelia vaikiukui sumaištį. geriau nuo mažens užaugti su tiesa, kad kažkur yra dar viena, jį pagimdžiusi mamytė/teta, o ne spėlioti, kodėl Tadukas turi ką tik gimusio nuotraukų, kurias tėtis darė, o kodėl Rimukas neturi.
Nomedą ir jos mergytę saugo Nomedos statusas, tai, kad ji yra žinomas asmuo, ir ne kiekvienas išdrįs skaudinti jos dukrą.
Nepainiokit dviejų dalykų - slėpimo ir privatumo. Slėpti tai jau praktiškai niekas neslepia nuo vaiko (bei giminių, artimiausių draugų ir gydytojų), kad jis yra įvaikintas. Tačiau kam tą aiškinti visiems ir visada? Vaiko atėjimo į šeimą istorija, jo gyvenimas iki įvaikinimo - tai juk vaiko istorija, kuri priklauso jam. Galbūt jam ne itin smagu girdėti, kaip mama visiems skelbia, kad jis kitoks, kad jis įvaikintas. Ypač žinant mūsų visuomenės požiūrį į tokius vaikus (užtenka pasiskaityti komentarus kokiame nors Delfyje). Jei ką nors iškrės, nesiseks mokykloje - per daug nesismulkins ir prilipdys etiketę "genai, ko iš to vaiko norėti".