QUOTE(Pippi @ 2007 10 30, 08:30)
Nepainiokit dviejų dalykų - slėpimo ir privatumo. Slėpti tai jau praktiškai niekas neslepia nuo vaiko (bei giminių, artimiausių draugų ir gydytojų), kad jis yra įvaikintas. Tačiau kam tą aiškinti visiems ir visada? Vaiko atėjimo į šeimą istorija, jo gyvenimas iki įvaikinimo - tai juk vaiko istorija, kuri priklauso jam. Galbūt jam ne itin smagu girdėti, kaip mama visiems skelbia, kad jis kitoks, kad jis įvaikintas. Ypač žinant mūsų visuomenės požiūrį į tokius vaikus (užtenka pasiskaityti komentarus kokiame nors Delfyje). Jei ką nors iškrės, nesiseks mokykloje - per daug nesismulkins ir prilipdys etiketę "genai, ko iš to vaiko norėti".
nu taip, bet juk žinos giminės, draugai, pažįstami. o jie irgi gali įvairiai reaguot, ne visada teigiamai. be to, vaikai yra vaikai. juk gali prasiplepėt mokykloj ar kiema kad va -- mano broliukas netikras.
kad absurdiškiausia, žmonės juk kiek užaugina SAVO vaikų, kurie nueina šunkeliais, tampa narkomanais ir banditais, senatvėje tėvus skriaudžia ar visai atsižada, bet už tai niekas negali jiems prikišti KILMĖS.
liūdna, kad visuomenės požiūris, kuris yra neigiamas, šiuo atveju valdo.
Skirkitės, marios -- šųdas plaukia!