QUOTE(vetra72 @ 2007 11 07, 19:59)
oi pasiskaiciau ir labai dziaugiuos, kad buvau viena palatoj su savo maze (nors palata dviviete). Man tai is viso greiciausiai pogimdyvine depresija pasireiske tuo, kad norejosi buti vienai su vaiku. Jauciau juoda pavyda pirmomis dienomis, kai kas imdavo vaika, ji buciuodavo, supuodavo. Atrodo viduje viriau is pykcio ir taip norejosi visiems issaiskinti, kad dukryte tik mano, as jos labiausiai laukiau ir noreciau bent kelias dienas pasidziaugti viena su ja be pasaliniu kisimosi.Buvo gera, tik kai vyras atvaziuodavo... O visi kiti
man irgi toks pat jausmas buvo, ypac stiprus pirma menesi, ir dabar dar siek tiek
gulejom mes irgi vienvietej palatoj, ir labai tuo dziaugiausi, o atejusius aplankyt svecius daktarai neuzilgo isprasydavo (tai as sau tyliai tik dziaugiausi), vienintelio ko laukiau ir norejau matyt tai buvo vyras. tik va vyrui pasilikt per nakti nieks neleisdavo, vakare daktarai ar seseles vis primindavo apie ligonines tvarka. o as ir nepagalvojau, kad butu galima pernakt pasilikt, dabar kai cia pasiskaitau, tai pagalvoju, kad miela butu buve.
o va kai gulejom santariskiu naujagimiu skyriui, tai palatos mazutes, dvivietes ir dar su viena stikline siena, uz kurios nuolat smirineja seseles, daktares su praktikantais ar kitos mamos. privatumo jokio! o kudikeliai maziukai, vos poros savaiciu. tai begalo dziaugiausi, kad nei as, nei kita gulejusi mama lankytoju nesulaukem, uzteko ir musu vyru, taigi iskaitat mazylius 6 zmones palatoj apie 10kvadratiniu metru, + dar tas zuijimas uz stiklo, kur da ten lankytojus...
ar dar kas atsitiks, nes sesutes ir taip turi ka veikt, o ne musu maziukus ziuret
