taip sutinku. o ipac nervina fotografai,kurie ikirei siulo savo paslaugu. jeigu atsakai tai priima kaip asmenini izeidima . kiek zinau reta mama gali pasigirti tom nuotraukitem visos isbliskusios ir pavargusios.
Gimdziau Antakalnio klinikose pries 8,5 metu. Palatoje gulejome 4-se, o lankymas buvo tik dvi valandas per diena, vienu metu galejo buti tik 1 zmogus. Taigi ateina vyras 15 min., mama 15 min ir sese 15 min, tada dar vyras 15 min. Absurdas ir nieko daugiau. Po Cezario ir po bendrosios nejautros is viso nesiorientavau ir nakti pas vaika atsikelti negalejau, visa laika blioviau ir laukiau, kada kas nors su manim pabus tas 15 min, po to depresija prasidejo nuo tu skausmu ir vienatves (mat ligoninej gulejau 7 dienas, o pirmas cezaris isties yra labai skausmingas ir sunkus), nu jauciausi kaip uzdaryta i kalejima. Argi ne keista, kad svarbiausia laikotarpi po gimdymo mama turi praleisti tarp svetimu zmoniu ir drebeti del kazkokiu kvailu taisykliu, tai jau geriau namie gimdyti be jokio reglamento. Baisiausias dalykas is visos mano patirties ir buvo tas pirmas gimdymas ir grieztai apribotas lankymas. Kitus du vaikucius gimdziau Vilniaus gimdymo namuose ir is anksto susitariau su gydytoju del to, kad palatoje gulesiu viena ir mano vyras gales su manim buti nors ir visa para, zinojau, kad Vilniaus gimdymo namuose nera tokiu kvailu apribojimu, gulejau tokioje pagerintoje palatoje su tualetu ir antra lova vyrui. Tada ir jegu buvo daugiau ir patirties, taigi isliko tik geri prisiminimai, buvo ramu, gera, bet kada galejau kreiptis pagalbos ir nesijauciau kaip silke skardineje.
Vieninteliai žmonės, kuriems leidau aplankyti mano leliuką ir mane - tėvai ir vyras. Viskas Visi kiti gali lankyt tik namie Manau čia nuo mamyčių priklauso - kokią poziciją pačios priims, taip ir elgsis kiti.
Mane labiausiai nervavo kai ateina lankytojai kokie 4vyrukai ir stebi kai kuri vaiksto,maitina ar ropsciasi is lovos.Manyciau reiketu biski apriboti lankytojus
O aš labai džiaugiausi, kai ligoninėje po gimdymo sulaukdavau lankytojų. Gal dėl to, kad gimdymas labai nebuvo nuvarginęs. Be to, gulėjome mes vienvietėje palatoje, tai niekam tikrai netrukdė mano lankytojai. O ir atėję jie neilgai pasėdėdavo ir net nespėdavo įkyrėti Tačiau grįžus namo... Tada pradėjo jaustis bemiegių naktų poveikis. Prisimenu - sėdžiu aš šalia savo svečių, jie kažką šneka, aš jų beveik negirdžiu, o galvoje tik viena mintis: "dabar mano mažylis miega, galėčiau ir aš eiti pamiegoti". O svečiai, kaip tyčia, linkę ilgiau užsisėdėti. Pirmą mėnesį savo namuose tikrai nenorėjau matyti nieko, iškyrus vyrą aišku, savo mamą ir savo tėtį, kurie man labai padėjo.
Manau tikrai reikia ribot ta lankytoju sk. Ypac jei guli ne viena palatoj. Nes gi vargina... Plius, gi kudikis tik atejes i si pasauli, o jau ateina visi lankytojai is gatves su visokiom bacilom, su batais ir t.t.
Iš šilumos, iš meilės, iš tikėjimo,su niekuo nepakeičiamu juoku,į šį pasaulį jie ateina - atsineša čia viską, kuo tikiu:Neramų miegą, mielą šypsnį,linksmas akis ir daug keistų garsų,ir lūpas, iš kurių sulaukiam žodžių:"Mama, aš tave myliu..."
Geriausiai, jei būtų visos palatos vienvietės ir kiekviena iš mūsų rinktųsi kas jai geriausia. Bet dabar, aš tiesiog buvau pakraupus moteriškės, su kuria teko vienoj palatoj gulėti, ir jos visų giminių, draugų, pažįstamų ir t.t. nesupratingumu Nuo ryto 10 iki vakaro 10 visuomet yra lankytojų, kartais po 5 ar net 6 žmones. Ateidavo ir sloguojantys, kostintys ir t.t.. Aš su ja ištvėriau vieną dieną, ačiū puikiam ir supratingam personalui, pasiprašiau perkeliama ir netrukus buvau perkelta, dar vienos dienos su plačiąja kompanija nebūčiau ištvėrus