jai gerai jautiesi tai netrukdo tie lankytojai o be to pries ateidami perspeja
jei tu jauties gerai - ok, bet reikia pagalvoti ir apie kūdikį (pirmos dienos, imuniteto minimumas), ir jei ne viena palatoje - apie kaimynę. Aš prieš lankymus ligoninėje (iš tiesų, ir namie svečių sulaukėm pirmų po savaitės ir daugiau, draugai gal tik po mėnesio), spės dar visi tą mažiulį pamatyt - visas gyvenimas prieš akis 
QUOTE(laukianti29 @ 2011 02 02, 22:47)
jei tu jauties gerai - ok, bet reikia pagalvoti ir apie kūdikį (pirmos dienos, imuniteto minimumas), ir jei ne viena palatoje - apie kaimynę. Aš prieš lankymus ligoninėje (iš tiesų, ir namie svečių sulaukėm pirmų po savaitės ir daugiau, draugai gal tik po mėnesio), spės dar visi tą mažiulį pamatyt - visas gyvenimas prieš akis
Va va, tas lankymas tai baisu, aš gulėjau prieš porą mėnesių ligoninėje (vienvietėje), bet priešais mano palatą buvo dvivietė, tai pas vieną gimdyvę per dieną ateidavo po kokį 10 žmonių ir vienu metu, tai durys jau neužsidarydavo, o močiutė už durų net stovėjo
tai kaip jaustis tai kaimynei? 
na, aš tikrai netylėčiau man mano vaikas ir jo sveikata svarbiausia.
man mano vaikas ir jo sveikata svarbiausia.
Kai guli vienvietėje palatoje, tai manau tik tėvų reikalas kiek, kokių ir kada lankytojų priimti. Kitas reikalas kai daliniesi palatą su kuo nors, tada lankytojų turėtų būti kuo mažiau - galima būtų apsiriboti tik tėveliu. Savam kūdikėliui gal brolių/sesučių, senelių, dėdžių/tetų mikrobai ir iš savos aplinkos, bet svetimam kūdikėliui jų tikrai nereikia. Kuo mažiau pašalinių žmonių pirmomis dienomis, tuo geriau
as norejau ta pacia diena jog mano tevai aplankytu - buvo labai malonu gauti sveikinimus
Mama ir uošviai jau ligoninėj aplankė, vyro brolis su žmona taip pat. Vienvietėj palatoj gulėjau, tai su savo lankytojais niekam nekliužiau. Kad savi ateitų tai net norėjau, o kitiems liepėm palaukti, bet atsirado viena porelė, kuri vistiek neklausė. Dar jie paskambino, mes pasakėm, kad tik savus priimam, o už pusvalandžio jau žiūriu ateina - naujai iškepti "savi". Nieko jie ten nepadarė blogo tam vaikui, nu bet kažkaip...
Su kitais draugais tai ir gerai gavosi. Iš ligoninės parvažiavau ketvirtadienį, o pirmadienį vakare jau jie skambina, kad atvažiuoja su dovanomis ir kad jau beveik prie mūsų... Nu žinokit vyras juos priėmė, pabendravo, o aš su lelium kitam kambarį užsidariau, tiesiog neprisiverčiau eit ir bendraut. Visa susivėlus, nedamiegojus, paakiai juodi, vaikas pastoviai papo reikalauja, pati nei normaliai pavalgyt nepėji - nu kokie čia svečiai dar Tai nežinau ką pagalvojo, įsižeidė, ar ne 
Su kitais draugais tai ir gerai gavosi. Iš ligoninės parvažiavau ketvirtadienį, o pirmadienį vakare jau jie skambina, kad atvažiuoja su dovanomis ir kad jau beveik prie mūsų... Nu žinokit vyras juos priėmė, pabendravo, o aš su lelium kitam kambarį užsidariau, tiesiog neprisiverčiau eit ir bendraut. Visa susivėlus, nedamiegojus, paakiai juodi, vaikas pastoviai papo reikalauja, pati nei normaliai pavalgyt nepėji - nu kokie čia svečiai dar
Tai nežinau ką pagalvojo, įsižeidė, ar ne
Tėvai mano tą pačią dieną, vyro tėvai po savaitės, močiutės grįžus iš ligoninės, tetos irgi kai jau vaikui savaitė buvo
Kol dar laukiausi labiausiai nenorėjau lindimo prie mūsų, bet paskui pamaniau,kad visai durna turbūt, juk visi laukė, visi norėjo pamatyt, tai kodėl neleist Tuo labiau visi buvo supratingi ir per ilgai neužsibuvo, ko aš nesitikėjau 
Kol dar laukiausi labiausiai nenorėjau lindimo prie mūsų, bet paskui pamaniau,kad visai durna turbūt, juk visi laukė, visi norėjo pamatyt, tai kodėl neleist
Tuo labiau visi buvo supratingi ir per ilgai neužsibuvo, ko aš nesitikėjau
pas mus pirmieji lankytojai pasirodė dar ligoninėje...
šiaip dar iki gimdymo žinojau, kad norėsiu, kad mane GN aplankytų mano tėvai ir mano sesuo. visi kiti (net ir MB tėvai) norėjau, kad palauktų, kol grįšim namo...
pagimdžiau paryčiais 4val ir apie 13val į palatą įžengia ... MB dėdė su savo šeima (žmona ir vaiku) puolė sveikint, džiaugtis, kad jie pirmi 
nu man toks lengvas šokas... širdy pyktelėjau, nu bet tiek to...
o truputį vėliau sugužėjo mano tėvai, paskui MB tėvai (kuriems švelniai buvo aiškinama, kad tikimės jų apsilankymo namuose)...
vienu žodžiu, visi darė, ką nori, nekreipdami dėmesio į tai, ko noriu aš
dabar tokios klaidos nedaryčiau, jokių užuominų ta tema, tiesiai šviesiai prieš gimdymą pasakyčiau, kad nieko nepriimsiu, kol negrįšim namo
šiaip dar iki gimdymo žinojau, kad norėsiu, kad mane GN aplankytų mano tėvai ir mano sesuo. visi kiti (net ir MB tėvai) norėjau, kad palauktų, kol grįšim namo...
pagimdžiau paryčiais 4val ir apie 13val į palatą įžengia ... MB dėdė su savo šeima (žmona ir vaiku)
puolė sveikint, džiaugtis, kad jie pirmi nu man toks lengvas šokas... širdy pyktelėjau, nu bet tiek to...o truputį vėliau sugužėjo mano tėvai, paskui MB tėvai (kuriems švelniai buvo aiškinama, kad tikimės jų apsilankymo namuose)...
vienu žodžiu, visi darė, ką nori, nekreipdami dėmesio į tai, ko noriu aš
dabar tokios klaidos nedaryčiau, jokių užuominų ta tema, tiesiai šviesiai prieš gimdymą pasakyčiau, kad nieko nepriimsiu, kol negrįšim namo
Kaip košmarą prisimenu savo pirmąjį gimdymą... Vaikiukas buvo verksnys - nešiojau kiaurą parą, pati susiūta nuo iki... Įklotų net neturėjau kada eit pasikeist. Marškiniai susitepė... Pieno sūnus prašė kas 15 min. Palatoje buvau ne viena... O pas kaimynes - šniūrai lankytojų... Nei ką daryt, nei ką sakyt, nesmagu buvo krūtį prie svetimų traukt... Jie, aišku, manęs gal nė nepastebėjo, bet man jie sukėlė begales nepatogumų...
Jei tektų gimdyti kada ir pogimdyvinėj būti ne vienai (tfu tfu tfu), visiems būtų griežtai pasakyta aplankyti mus tik namuose... net jeigu ir viena būčiau - pvz kai gmdžiau kitus kartus - jau buvome tik dviese su vyru, jokių lankytojų nei pas mus, nei šiaip prašalaičių palatoj - kokia ramybė... ir į namus gryžau visai kitaip pailsėjusi.
Jei tektų gimdyti kada ir pogimdyvinėj būti ne vienai (tfu tfu tfu), visiems būtų griežtai pasakyta aplankyti mus tik namuose... net jeigu ir viena būčiau - pvz kai gmdžiau kitus kartus - jau buvome tik dviese su vyru, jokių lankytojų nei pas mus, nei šiaip prašalaičių palatoj - kokia ramybė... ir į namus gryžau visai kitaip pailsėjusi.
