Tikėjimas Kalėdų Seneliu

As irgi nesakysiu

Grazi istorija

tikrai SUPER istorija...
mums 6 m. ir mes tikim. panasiai irgi aiskinom. o praitais metais per naujus metus padarem vaikui dovana-staigmena ir nuvykom i laplandija ir vaikas galejo isitininti pats ar yra senelis ar nera, kur gyvena, ka valgo elniai, kaip atrodo elfai ir ka jie veikia ir pan. ir kai darzelyje vaikai bande irodineti kad kaledu senelio nera, o dovanas mamos padeda, tuomet mano mergina drasiai pasigincijo ir irode (nusinese nuotrauku, diplomu i elfu mokyklos ir pan.) kad kaledu senelis yra, jis gyvena siaureje-laplandijoje, kalba ne lietuviskai...o cia lietuvoje netikri buna seneliai, nes jie lietuviskai kalba
dar viena dalyka mes darom, kai uzmato vaikas kad perkam kitiems vaikams gimines dovanas, tai sakom kad senelis sms atsiunte ar paskambino ir paprase pagelbeti jam, nes jis nespeja, ir nupirkti sias dovanas ir supakuoti

Mano vaikai tiki, nes, mes- Ju tevai, "tikime". Kaip tu vaikui pateiksi taip viskas ir bus. As noriu kuo ilgiau islaikyti ta stebukla, nesvarbu, kad dukra parejus is mokyklos bando sakyti, kad Jo nera. Pats paprasciausias variantas paklausus vaikui, atsakyti, kad " nu, zinok nera". Bet, gi,mes mamos, mes galime bet kokius stebuklus sukurti ir saugoti

Pas mus irgi dar tikima Kasmet uzsakom laiska, kad atsiustu senelis, tai buna daug dziaugsmo, visi laiskuciai saugomi prisiminimui O kuciu vakara paliekam elniui morka, o seneliui pyrageli ir pieno (teveliu naktipieciai ). Zurnale skaiciau, kad teveliai apsiave botus, pavaiksto per miltus ir palieka "snieguotus" pedsakus prie eglutes. Gal ir mes siemet pabandysim

teciui nuskyla prisivalgo kuciu vakarienes ir dar nakti pyrageliu pasigardina, o del pedsaku tai faina mintis

Mes gyvenome name dvi šeimos (antrame aukšte krikštotėvai su vaikais, pirmame mūsų šeima su seneliais) visada kūčias švesdavome kartu (pirmame aukšte), buvome 4 vaikai, kasmet antrame aukšte išgirsavome žingsnius ir bėgdavome pažiūrėti, o ten po eglute dovanų padėta, grįžtame atgal į pirmą aukštą, džiaugiamės smulkiomis dovanėlėmis, o tada kažkas pabarbena į langus visi bėgame į lauką, ten būdavo didelė eglė ir po ja būdavo svarbiausios dovanos niekaip nesuprasdavome kas ir kada ten viską padėdavo, nes visi būdavome prie stalo:)(galvoju, kad kaimynus į pagalbą kviesdavo) Tėvai niekada nesakė, kad Kalėdų senelio nėra. Iki pat dabar dovanas deda po egle, kai niekas nemato:) Bėja iš po kūčių nakties sniege būdavo pripėduota labai didelėmis pėdomis (manau su vailokais pereidavo) ir sakydavo, kad Kalėdų senelis čia vaikščiojo, nes pas nieką iš namiškių koja nėra, tokia didelė. Tiksliai nepamenu kiek metų mums buvo, bet asmeniškai aš supratau, kad kalėdų senio nėra tada kai krikštatėviai savo vaikams pirmą kartą dovanojo pimigus, o ne žaislus, ar kažkokius kitus daiktus.(Kalėdų senis pinigų nedovanoja)

Mano dukrai 11 ir dar tiki. Norisi, kad vaikyste testusi kuo ilgiau

Maniškiui dabar beveik 13 m. Tikėjo ir laiškus rašė iki 11 m. Be abejo, abejonių buvo, mokykloj klasiokai įrodinėdavo antraip, bet jis tikėjo. Irgi saugojom laiškus, kurie ir pakišo koją - rado vaikas juos per mano neatsargumą. Oi, kaip pyko pradžioj, saje - gi šventai tikėjau Po to atlėgo. Dabar sako - kaip pavydžiu tiems, kas dar nežino ir tiki. Reikia vaikams stebuklų. Kuo ilgiau

Aš šventai tikėjau iki pirmos klasės, kol vieną kartą visai netyčia išvydau persirengėlį. Turiu pasakyti, kad vaidindavo tobulai, niekad nebūčiau patikėjus, kad netikras, jei tas nelemtas atsitiktinumas.

Jaunėlis tvirtai tikėjo iki 11-metų man regis (jei neklystu), pastaruosius du metus jau jaučiu kaip tas tikėjimas po truputi braška/blėsta.

V.ž. viskas priklauso nuo kokybiškos maskuotės ir lakios fantazijos.

Mazoji dar tiki (7,5), net nelabai jai ir klausimu kyla, netycia rado dovanu popieriu, i koki buvo suvyniotos mokyklos dovaneles (nu uzkrito ir nepastebejau kad paslepciau) - tai sako tas dovanas mokytoja supakavo ane? Ne sakau - tiesiog to popieriaus visur pilna, tad visi jo ir turi (kad jas pakavau as - ne minciu negali but - negu as visa klase apdovanosiu ) Kaskart vis gauna patvirtinimu apie ta tikruma Kaledu senelio - labai norejo kalnedoriaus advento, su sokoladais, sakau neperkam, mazum nykstukai atnes, kam be reikalo pinigus i bala mesim, geriau ka skanaus nusiperkam, taip nervavos, aplink visi turi, o ji turi laukt Bet raminau, gi gruodzio 1 sekmadieni - jei tik negaus - iskart nueisim ir nusipirksim. Uztat kai gavo polly pocket kalendoriu - apakus buvo, net nezinojo kad tokiu buna, sake jis TIKRAS, gi Kaledu Senelio prase siu lelyciu, tai jis net Kaledu nelaukes atnese, va beda ka dabar Kaledoms noreti Aplinkui visos drauges sake kitamet nebesipirks tu su sokoladais, mat eina nykstukai per namus ir tikrina - tik pas ka neranda - Kaledu senelio gamybos palieka, o pas ka randa - kam antra palikt?

Sunus irgi gana ilgai tikejo, jau sese gimusi buvo, tai dar tikejo, kai jau pradejo kirbeti tas tikejimas - bande isitikinti - parase laiska savarankiskai ir imete i pasto dezute prie pasto, net pasto zenkllus suklijaves buvo, deja adresas - "Kaledu seneliui" Siaure, o kad zinotu kur dovanas nest - saviski uzrase, taip ta laiska as ir gavau (gerai kad pastininkes suuode kame reikalas) Ir kai tas nerealus noras buvo ispildytas - specialiai man nieko nesake - kad isitikintu ar cia ne mamos perka - ir jis irgi buvo TIKRAS, nes dovana ta ir gavo ko norejo ir dar laiska prie jos, kad "aciu uz laiskuti - labai smagu toki gauti, nelabai sugebu pagaminti robota, kurio tu nori, nes vistik senas esu, taciau manau sis tave ne maziau dziugins" - jatus kiek laimes buvo - kad vistik jo nieks apgaut nesistengia, Kaledu senelis yra ir TIKRAS . Jau pora metu zino, kad mes su teta jo ir mociute talkininkaujam tam seneliui ir pats prisideda prie talkos, bet sesei akiu neatveria

Pamenu savo nusivylimą, kai sužinojau. Mum su sese Senelis prie dovanų palikdavo laiškutį-atsakymą ir mūsų siųstus laiškus. Kai buvau gal 10 metų, pastebėjau, kad laiškas rašytas grynai mamos raštu ir frazėm, pvz kartais ji mane vadindavo ne Lauryna, o Lauryte, o laiškas prasidėjo "mieloji Lauryte", + papuoštas tokiais pat blizgučiais, kokius turėjo sesė. Tada mama aiškinos, kad Senelis ir nykštukai turi visokiausių blizgučių, bet kažkaip netikėjau. Nusivylimas labiausiai buvo todėl, kad mus visada moke nemeluoti, o patys melavo.