Yra daug žmonių, kurie gyvena kaip karo laikais ir jiems pirkti šunims skirtą faršą arba džiaugtis papildomu avižų pakeliu per didžiąsias šventes yra norma. Jie nesigydo šiame pasiekimų amžiuje, nes neturi pinigų vaistams; į parduotuvę eina, nes minučių tikslumu žino, kada salėje atsiras nukainuotų produktų vežimėliai; iki šalnų maudosi ežere ne dėl sveikuoliškos prigimties, bet taupydami vandenį; pėsčiomis į darbą eina dešimt km, nes gauna minimumą; išjungia šaldytuvą, nes: A) neturi, ką į jį dėti;

šaldytuvas sunaudoja daug elektros ir t.t. Nei kiek nešaržuoju ir nedramatizuoju, taip yra. Kaip bebūtų gaila, taip gyvena ne benamiai (kuriems tai tampa savotišku gyvenimo būdu) ir ne asocialai kokie, o normalūs žmonės, gaunantys minimalias pajamas bei vyresnio amžiaus vieniši asmenys. Žmogaus savivertė krenta kasdien, nes net minimalūs poreikiai (fiziologiniai) nėra patenkinami ir pabunda / užmiega su mintimis, kaip išgyventi dar vieną dieną. Skurstančių yra be galo daug, tik internetas jiems kaip kosmosas ir būdų, kaip sugeba nenusižudyti iš nevilties, čia neparašys.
Pritariu Lindai...gyvenimas yra nenusakomas kiekvienam zmogui gali gyvenime nutikti nemalonumu...kaip sakoma niekada neisizadėk TIURMOS,TERBOS IR UBAGO LAZDOS