. Vakare grįžusi namo, papasakojau jam apie gydytojus žodžius ir vėl gi, jau ne mintyse, pajuokavau, kad pati geriau žinau, kada mano vaikui laikas pasirodyti, tiesiog tavo atėjimui nebuvom pasiruošę. Prieš akis turėjom dvi savaitės, per kurias reikėjo tiek daug nuveikti- nupirkti lovytę, vežimą, rūbelius ir kitus reikalingus naujagimiams daiktus. Taigi, tas vakaras nežadėjo jokių siurprizų, o mano intuicija tądien buvo visiškai apsnūdusi. Apie trečią valandą nakties, kaip buvo jau įprasta kelis paskutinius mėnesius, ėjau į WC, keisčiausia būdavo tai, kad ir tavo tėčiui irgi naktį prispirdavo reikalas, nors anksčiau tokio jo įpročio nepastebėdavau Grįžę į lovą persimėtėm keliais žodžiais ir po kelių minučių jau girdėjau tolygų ir ramų tavo tėčio alsavimą- užmigo. Gulėjau tamsoje, bandžiau įsiklausyti į tylą ir palengva grimzdau į miegą. Tik staiga pabudau nuo jausmo, kad mano kojoms pasidarė šilta ir drėgna, nelabai suvokiau kas atsitiko. Atsikėliau, nuėjau į vonią, ir pamačiau, kad naktiniai marškiniai šlapi...Supratau- tai tavo pradžių pradžia...O iki tavo gimimo turėjo būti dar kelios savaitės...Ką gi, nuėjau žadinti tavo tėčio, pranešti žinią. Tavo netikėto atėjimo pradžia jį lengvai šokiravo Jis čiupo lygintuvą ir kažkodėl pradėjo lyginti marškinius, paskui bėgo valytis batų, matyt, norėjo tave pasitikti pasipuošęs , tuo tarpu, aš stovėjau vidury kambario ir nežinojau ko griebtis. Po keliolikos minučių, susivokę, paskubomis į maišelį grūdom įvairiausius daiktus, kurių man paskui ligoninėje net neprireikė ir iškvietėm greitąją. Belaukiant greitosios suskaudo nugarą, labai trumpai ir visai pakenčiamai, pasigyriau tėčiui, kad jei tai vadinami sąrėmiai, tai juos lengvai pernešiu ir gimdymas nėra jau toks baisus ir skausmingas kaip, kad sako . Jau pakeliui į ligoninę tų mano ne itin skausmingų sąrėmių intensyvumas padažnėjo, bet vis dar buvo pakenčiami. Gimdymo namuose, sutapimo dėka, tą naktį budėjo ta pati gydytoja, pas kurią tik išvakarėse lankiausi. Ji tikėjosi greitesnio tavo atėjimo į šį pasaulį nei mes su tėčiu, bet tu suskubai dar greičiau, nei ji manė, matyt, labai norėjai gimti paskutinį žiemos mėnesį...Mane apvilko į valdiškus naktinius marškinius, kurių rankovių ilgis man siekė vos alkūnes, o ties krūtine buvo didžiulė skylė, nes savuosius per skubėjimą palikau namie.. Paskui mane apžiūrėjo, tikrai tu skubi į šį pasaulį ir tavo atėjimas vyko sklandžiai. Kiek vėliau atliko vieną iš nemaloniausių procedūrų, po kurios aš pusvalandį sėdėjau tupykloje ir tavo tėtis su gydytoja kelis kartus priėję klausė ar viskas gerai. Gerai nebuvo, nes palaipsniui skausmas didėjo. Kai pagaliau išėjau iš WC mane paguldė į priešgimdymo palatą, kurioje be manęs dar gulėjo porą būsimų mamų ir mes choru dejavome. Sąrėmiai darėsi vis skausmingesni, tėtis kaip įmanydamas stengėsi padėti, bandė masažuoti nugarą, tačiau mane tai erzino, skausmą aš pernešu viena, todėl liepdavau jam manęs neliesti. Gydytoja šio mano būdo ypatybės nežinojo, todėl nuolat darydavo pastabas tavo tėčiui, sėdinčiam prie mano lovos, kad masažuotų man nugarą, kaip tai daro kitų moterų vyrai. Vargšas tėtis
, jis prašė manęs, kad bent prie gydytojos akių leisčiau jam pamasažuoti man nugarą . Laiką nuo 5.30 iki 8.00, kai tu skubėjai į šį pasaulį aš prisimenu kaip pro miglą, žinau, kad labai skaudėjo, kad suleido nuskausminamųjų, kurie man padėjo kelioms minutėm užmigti, visą tą laiką tėtis buvo šalia, sėdintis ant taburetės, palinkusia galva virš manęs...O lygiai 8.00, kai eilinį kartą mane nusivedė pasiklausyti tavo mažos širdelės dūžių, aš pajutau, kad tu jau labai arti. O čia ir prasidėjo visos linksmybės, apie kurias mes jau šeštus metus be šypsenos veide negalime neprisiminti . Grįždama atgal į palatą, koridoriuje pamačiau tavo būsimą krikšto mamą- mano geriausią draugę, ji stovėjo išbalusi, atbėgusi iš pat ryto, kai tik jai apie mus pranešė jos tėvai. Nusišypsojau jai ir pasakiau, kad tuoj gimdysiu. Palatoje į lovą aš taip ir neatsiguliau, nes grįžusi supratau, kad jei čia atsigulsiu, tai čia tu ir gimsi. Tokia perspektyva manęs nedžiugino- norėjau normalios gimdyklos. Taigi apsisukusi išlėkiau į koridorių ieškoti tos specialiosios patalpos . Situacija atrodė komiška, aš lekiu į gimdyklą, o paskui mane bėga pulkas medikų ir prašo palaukt. Šaukiu, jei nenorit, kad pagimdyčiau koridoriuje, rodykite kur gimdykla, ji buvo visai šalia. Keitėsi naktinė ir rytinė pamainos, tad aplink gimdymo stalą stovėjo kokie 5 žmonės, o šeštas prie pat mano galvos, tavo tėtis. Gydytojai liepė sukaupti visas jėgas ir stumti. Kažkodėl stumti, aš tada supratau kaip rėkti. Sukaupus visas jėgas ir įkvėpus oro, aš užstaugiau
Šių pastangų rezultatas buvo toks, kad pora medikų pasitraukė nuo manęs ir išbėgo į koridorių, nes po mano, ausį veriančio, staugimo apalpo žmogus. Tas žmogus buvo tavo krikšto mama, labai jautri skausmui, kraujui ir panašiems dalykams asmenybė, ji, išgirdusi mane taip rėkiant, apalpo Taigi pirmas stūmimas nepavyko, tuomet man ramiai paaiškino, kad stumiant nebūtina rėkti, nes garsams eikvoju daug jėgų. Tu žinai, kad tavo mama nuovoki moteris, antras kartas ir buvo tas kartas, kada tu atėjai į šį pasaulį.. Išgirdau- SŪNUS, aš visiškai nenustebau, aš tą žinojau nuo pat tavo atsiradimo mano įsčiose momento, ir nesvarbu, jog po n kartų bandymų sužinoti tavo lytį, tu atkakliai suglausdavai kojytes
aš tiesiog žinojau, kad tai būsi tu...Tėtis pirmas tave pamatė, perkirpo bambagyslę ir padėjo tave man ant krūtinės. Tu buvai toks mažytis, bejėgis ir tylus, kad paprašiau, jog tave kuo greičiau apklotų, o už didelio gimdyklos lango gražiai snigo vasario 25 d. rytą.... 
