kai nepasidažau jaučiuosi sau labai negraži, be bruožų... kad visas veidas būtu išblankęs.. žiaurus čia mano įsitikinimas.visi sako, kad normaliai aš be dažų atrodau ir draugas vis prašo, kad nesidažyčiau, nes jam gražesnė be dažų, bet aš nebepriimu savęs tokios kokia esu natūrali 
nenaudoju pudrų, paryškinu tik antakius ir akis kokiu tušu padažau, bet ir tai mane labai pakeičia, jaučiuosi kaip naujas žmogus būčiau 
bandau dabar kaip nors pradėti priimti save tokia, kokia esu iš prigimties, kad bent iki parduotuvės ar miesto nueičiau nepasimaliavojusi.
Nesidažau, tiesiog ne dėl to jog nenoriu ar nepatinka pagražinti veidukai, bet todėl, kad tingiu, bet ne dažytis, o valytis makiažą !!!! 
Man netgi labai patinka stovėti prieš veidrodį ir daryti kažką nepažįstamo iš savęs ( kai turiu laiko ) bet va esmė, kad paskui man didelė kančia, kai reikia nusivalyti tą grožį Dažydavausi kasdien kažkada, nėjau net į parduotuvę ar į kiemą nepasitepliojus pudra ir tušu, o šiandien mane per prievartą, tik iš reikalo priverstumėt pasidažyti.. Turbūt senstu O šiaip, atsakymas į klausimą būtų: Dažausi tam, kad labiau patikčiau sau ir kažkiek pasikelčiau pasitikėjimą savimi, man tas padeda ; ))) 
Man patinka pats dazymosi procesas, saves "ceckinimas ". Kai noriu pasidazyti, visada randu tam laiko.
