Tas ir baisiausia, kad nuolat turi galvoti - kaip jausis ir ka galvos seimos nariai. As irgi absoliuciai nenoriu vestuvinio baliaus, taupyt kelis metus, planuot visus metus, eit is proto, jei kas ne pagal plana, gaist laika priiminejant tokius sprendimus kaip 'serveteles ant stalo - gelsvos ar melsvos...' O paskui per "svente" visa laika but isitempus ir nuolat bijot, kad kazkokia smulkmena gali sujaukti svente, puoseleta kelis metus?.. O ka jau kalbet apie visos gimines pamaitinima ir nurgirdyma.. Tikrai nekvepia romantika ir dziaugsmu.. Gerai, kad mano tevai supratingi, patys irgi baliaus nedare, o va mano brangiausiojo gimine mirtinai isizeis, nes ju nuomone kaip tik baliai ir vienija gimine!
As noreciau kur nors dviese toli nuo visu, o paskui jau uzsimint artimiesiems, kad mes JAU. Bet mano brangiausias priesinasi. Tai belieka tik susirasyt ir tiek.. Jau kaip ir nutarta buvo, tai jis manes viena diena lyg tarp kitko klausia - tai gal spali nueinam, susirasom? Kazkaip baisu pasidare, smestelejo mintis - o ka darysiu, jei po keliu metu uzsimanysiu tos baltos tortines sukneles ir jei suprasiu, kad verta kelis metus arti VIEN TIK tam, kad nugirdyciau gimines ir artimuosius.. Bet drauges paguode: tokiu atveju kelsim vestuves su baznytine ceremonija. Tai dabar as rami, jei kartais ir pasikeistu mano nuomone po 5 ar 10 metu..