QUOTE(mammy @ 2007 02 28, 11:56)
O aš savo pienuko nei parduočiau nei atiduočiau ( nu nebent būtų gyvybės ar mirties klausimas), bet čia yra MANO pienukas skirtas MANO vaikui. Ir aš tą pienuką kurio per daug, užsišaldau ir tikrai paskui panaudoju. Bet jei neturėčiau nežinau ar išdrįsčiau duoti kitos mamos pienuką

.
na kaip visuomet matau 2 stovyklas tos kurios maitina pacios jauciasi didvyremis, menkindamos nemaitinancias (na neklabu apie tuos kelis procentus kurios fiziologiskai negali to daryt). as ismaitinau 3 savaites. daugiau negalejau, nes stogas vaziavo, o kaip zinia nuo to pieno nedaugeja.
be to man tikrai nebuvo pats maloniausias procesas. zinojau kad vaikui reikia, bandziau megautis artumu, taciau... pradzioje lelyte dirbo po valanda ir daugiau prie kruties, o paskui aisku vis mazyn ir mazyn. o pienelis apskritai tik po savaites pasirode... ir ne marios jo buvo

. vaikas tingus, nezisdavo... pieno nera. pientraukiu minkydavaus iki asaru, nes nejo nieko ispaust... o vien nuo minties kad kazkieno kito pieneli duoti savo

- siurpstu. suprantu anksciau kai nebuvo motinos pieno pakaitalu, karves pienu nemaitinsi ,tai ir ieskodavo zindyves... o ju rasti paprasta buvo, nes kasmet motriskes praktiskai gimdydavo.... ne visada sekmingai, o pienelio tai budavo...
negaleciau perlipti per save ir savo vaikui duoti kitos moters pieno - tai labai intymu tiesiog. mes ir su misiniais po biski augam ir 3 kart tpfu nesergam.
o kai baigiau maitint nieko daryt nereikejo. pora dienu kietesnes krutis pabuvo ir viskas. NE LASO nebuvo daugiau. tai va, o kitoms jau gimdymo namuose teka upemis ir po to niekaip nutraukti negali... taigi statistiskai galiu maitinti, o praktiskai ne. be to po sunkaus gimdymo i vaika nenorejau net ziuret (nei rukau, nei geriu ir be to tikrai galiu gyvent). tai sakykim tam tikra depresija, kuri dar iki siol pasireiskia...
tai va nekirpkit pagal viena kurpaliu visko.
kas maitina -maitinkit i sveikata, kad nemaitina - nesigrauzkit ir nesinervuokit. vaikui svarbiausia mama ir jos nuotaika.