Čia gal ne į temą,bet gavom su vyru rublinius indėlius.Jau buvau ir pamiršus kad kažkada turėjum rublius ir jie nugaravo,o dabar po tiek metų nukrito keli tūkstantukai
Nesitikiu nieko,aisku kartais pagalvoju apie tai...
QUOTE(vyšniux @ 2007 03 08, 16:12)
As tikrai zinau,kad tevu namai,kuriuos patys priziurim atiteks mums,bet mamai linkiu gyventi iki simto metu,nes net neisivaizduoju kaip tie namuciai be jos butu 
.Joks turtas neatstotu tevu.
.Joks turtas neatstotu tevu.Va būtent. Man irgi svarbiausia, kad tėvai būtų sveiki ir ilgai gyventų. Jokie turtai ir palikimai neatstos tėvų.
Tikrai nieko nesitikiu gauti nei is nieko ir tikrai del to neliudziu 
gavau ir atsisakiau
mano močiutė, kai pas ją nuvažiuodavau, labai mėgdavo duot pinigų, tai 50, tai 100 ar 200. senelis pykdavo ant jos ir sakydavo, kad nesimėtyk taip, nes man anūkėlę reikia ir į mokslus išleist ir kokį butuką nedidelį nupirkt. taip ir išėjo, ir mokslus baigiau, ir butą nusipirkau už jo pinigus. tik deja jis jau nebespėjo nei diplomo pamatyt, nei į svečius atvažiuot. visa tai išėjo už jo palikimą
Jau per savo gyvenimėlį du kartus gavau palikimą. Pirmą kartą kai man buvo 14 metų ir dabar kai man 28. Abu kartus jokio džiaugsmo man tai neatnešė, nes iš gyvenimo išėjo man patys brangiausi žmonės. Nesijaučiu nei turtingesnė, nei laimingesnė, greičiau atvirkščiai...
Nesitikiu, nes maziausiai tai rupi, svarbiausia, kad tie zmones gerai ir ilgai gyventu 
Mano tėvai viską užrašė savo anūkams, taip jau jie nusprendė, nors mes su vyru sakėm-parduokit ko nereikia, pakeliaukit po pasaulį, mes patys vaikais pasirūpinsim. Na čia jų sprendimas. Vyro mama tai be galo turtais apsikrovus, tačiau nei pati valgo nei kitam duoda, mums ir nereikia, sakė viską bažnyčiai paliks, nu tai ir valio
Niekada nesitikėjau ir nesitikiu 
