QUOTE(Žuvė @ 2006 03 08, 22:14)
uola[/i], niekada nesiskundė, kad kas nors iš klasiokų šaipytųsi persirengiant į kūno kultūrą (nors reiks paklaust).
Šiandien dar piktybiškai nerašė diktanto mat visą tą laiką ieškojo rašiklio ( kuris, pasirodo, buvo prieš nosį)
Pradziokams labai svarbus sekmes motyvas. Baimes nebuti vienai is geriausiuju gali tapti didziaja priezastimi "viska mesti'. Ar negali buti, jog parkerio "nerado", nes bijojo rasyti, bijojo rasyti, nes bijojo padaryti klaidu....
Tokias baimes padeda nugaleti tevai ir mokytojai. Pastiprindami vaiko pasitikejima, pripazindami, kad patys daznai klysta, skatindami "pazinti' savo klaidas, draugauti su jomis, kuo maziau lygindami su kitais, pastebedami vaiko
pastangas, jas vertindami, pastebedami minimalius pokycius i gera. Kenksminga tusciazodziauti liaupsinant nevarta liaupsiu darba, akcentai i nesekmes, paciu suaugeliu panika ir t.t.
Dar gali buti hiperbolizuota kazkokia praskriejanti arba mokytojos arba tevu, o gal draugu fraze. Mazieji linke i isvedziojimus. Veliau patys ima bijoti savo sukurtu dalyku, kurie lyg ir tampa tikri, nes stiprinami suaugelisku veiksmu ar fraziu. Zinau atveji, kai mergaite neteisingai interpretavo mokytojos "juokeli", jog daugybos lentele turetu moketi taip,kad bet kokiu momentu paklausta zinotu atsakymus. Eme vengti kontakto su suaugeliais, nes bijojo buti paklausta ir neatsakyti, bijojo eiti i mokykla, bijojo buti uzklupta ir sugedinta, nors puikiai ta daugybos lentele zinojo.
Ka sneka mokytoja. Kaip ji mano, kokios priezastys?