Ar jūsų vaikai nori eiti mokyklon?

Nesupratau- tai kur buvo mokytoja, kad nepriėjo prie PRADINUKĖS ir nepadavė jai parkerio? Tai gal ji taip mokytojos dėmesį nori atkreipti?

Dara, mokytoja neprivalo paduoti rašiklio PRADINUKUI, jai reikėjo pasakyti, kad rašiklis guli prieš nosį . Paduos vieną kartą, bus reikalaujama tai padaryt ir kitą sykį. Vaikas turi jaustis atsakingas už savo daiktus. Tik taip suformuosite jam savarankiškumą. Kuprinę kraut pirmokiukams namie patartina tik pirmas savaites(kartu su juo), po to tik patikrint, dar vėliau, tik paklaust, ar susidėjai viską,ar nepamiršai, ar nereikia kokios pagalbos su namų darbais...reikia kontroliuoti, bet jokiu būdu nedaryt už vaiką.

Labas,
Ėmiau ir prisiminiau visus savo pabėgimus. Aišku, tuo metu nebuvo taip populiaru, bet pasitaikydavo. Priežastys (jos visada būna, tik ne visuomet lengva jas suformuluoti, ypač vaikui): bėgo visi ir neturėjau pasirinkimo; nespėjau pasiruošti kontroliniui ir geriau gauti n raidę, nei 2; nukirpo mama taip plaukus, kad buvo gėda rodytis (dvi svaites išeidavau į mokyklą ir iki jos nenueidavau. Beje, už tai gavau diržo. Tai nuo to laiko pasižadėjau, kad mama nepalies mano plaukų ir jei net dabar paliečia, viduje sudrebu); mokytoja pasakė, jei nepasiruošei, tai geriau nesirodyk mokykloje, o tėvams sakydavo visaip kitaip (tos problemos tėvams nemokėjau suformuluoti. Įsivaizduokite situaciją, kai tau pasako nesirodyk, o tėvams sako, jei nepasiruošė, tegu ateina, per pamoką pasimokys. Jei ateinu tai visą pamoką prastaugia ir išvadina visokiais žodžiais. Kodėl nepasiruošiau net neklausia ir neleidžia pasiaiškinti. Tačiau kai tėvai pasako, lyg ir su jais sutinka iki to laiko kol jie šalia). Ir šiaip suaugusiems atrodydavo mano problemos kvailos ir nereikšmingos, o man jos būdavo labai reikšmingos ir kartais be išeities. Nors šiaip aš buvau vaikas nekeliantys didelių problemų. Dėl pradinukų: asmeniškai aš tik antros klasės pabaigoje pradėjau suvokti ko nori iš manęs mokykla. O šiaip, eini, darai, bet neturi normalaus suvokimo kam to reikia, todėl tikrai atsidurdavau labai keistose situacijose už kurias net ir diržo gaudavau. Diržas mane išmokė dviejų dalykų: bijoti kai kurių dalykų daryti (nors nesupratau tuo metu kodėl) ir suvokti tėvų bejėgiškumą bei nežinojimą kaip tuo metu spręsti problemą. Tai pats kvailiausias baudimo būdas, kuris moko ateityje būti grubiu, naudoti smurtą ir t.t.

Kelios temos kitame forume,
kur moksleiviai pasipasakoja apie nelankymo priezastis


Tema :"Nenoriu i mokykla"
http://www.ateitiesm...der=asc&start=0


Kas geriau ar gauti 2 ar gauti [N] -(praleista pamoka)
http://www.ateitiesm...topic.php?t=265

ir pradinukai? Neradau nei vieno 7-10-mečio pasisakymo

Žuve, gal tau padės mano patirtis... Kai buvau ketvirtokė, pakeičiau mokyklą. Nauja aplinka, dalykiniai mokytojai ir pan. Neturėjau jokių konfliktų su klasiokais, puikiai jaučiausi kolektyve, mokiausi irgi gerai, tik va muzika buvo problema. Mokytojas buvo puikus, bet man, neturinčiai jokios muzikinės klausos, dainuoti prieš klasę (čia taip atsakinėt reikėjo) buvo nepakeliama. Gal dėl to, kad visur kitur buvau įpratus pasirodyt gerai. Tai va, kiekvieną ketvirtadienį, kai būdavo muzika, aš „sirgdavau“. Tai pilvą skaudėdavo, tai galvą, tai dar ką nors. Kuo ilgiau nebuvau muzikoj, tuo labiau bijojau ten eiti. Kai vis dėlto nuėjau, pasirodė, kad ten ne taip jau baisu. Bet dar ilgą laiką muzikos pamokos stengiausi vengti kiek įmanydama.
Gal ir tavo pirmokiukei su laiku viskas praeis, gal ji dabar tik ribas tikrina iki kokių jai bus galima prieiti.

Pradziokams labai svarbus sekmes motyvas. Baimes nebuti vienai is geriausiuju gali tapti didziaja priezastimi "viska mesti'. Ar negali buti, jog parkerio "nerado", nes bijojo rasyti, bijojo rasyti, nes bijojo padaryti klaidu....
Tokias baimes padeda nugaleti tevai ir mokytojai. Pastiprindami vaiko pasitikejima, pripazindami, kad patys daznai klysta, skatindami "pazinti' savo klaidas, draugauti su jomis, kuo maziau lygindami su kitais, pastebedami vaiko pastangas, jas vertindami, pastebedami minimalius pokycius i gera. Kenksminga tusciazodziauti liaupsinant nevarta liaupsiu darba, akcentai i nesekmes, paciu suaugeliu panika ir t.t.
Dar gali buti hiperbolizuota kazkokia praskriejanti arba mokytojos arba tevu, o gal draugu fraze. Mazieji linke i isvedziojimus. Veliau patys ima bijoti savo sukurtu dalyku, kurie lyg ir tampa tikri, nes stiprinami suaugelisku veiksmu ar fraziu. Zinau atveji, kai mergaite neteisingai interpretavo mokytojos "juokeli", jog daugybos lentele turetu moketi taip,kad bet kokiu momentu paklausta zinotu atsakymus. Eme vengti kontakto su suaugeliais, nes bijojo buti paklausta ir neatsakyti, bijojo eiti i mokykla, bijojo buti uzklupta ir sugedinta, nors puikiai ta daugybos lentele zinojo.


Ka sneka mokytoja. Kaip ji mano, kokios priezastys?

Man dar neteko suzinoti,kad vaikas mano laksto is pamoku.[gal dar per mazas,galvoju].Bet apie sita daznai pamastau ....o...,jeigu?
Uzjauciu tas mamytes,kurias su tuo jau susidure.

Deire, atsimenu ir pati save mokykloj ir buvusias tuo metu problemas dar atsimenu. Maniškės atveju pritarčiau Uolos pasakymui, kad jai dar labai daug reiškia "būti pagirtai", "įvertinimas: Puiku" ir panašiai. Nors pati matau, kad pastangų dukra deda tikrai mažai ir nelabai yra už ką girti. Kai kiekvieną kartą kartoju, kad reikia kuo daugiau rašyti idant rankytė pati priprastų dailyraščiu rašyt ar į pasąmonę įstrigtų kur ir kada nosines ar ilgąsias rašyt ( jai aiškinu papraščiau) - atsako, kad kai ir ji užaugs taip pat viską žinos/mokės. Tai, kad reikia dabar dirbti - sunkiai suvokia, jai vis dar darželis ir pertraukos yra svarbiau nei kažkoks diktantas.

Uola, hmm, mokytoja iškar paskambina ir praneša apie tokius neva skausmus ir ligas ( nuo 09.01 buvo tokie 2 atvejai), o diktantas čia tik praeitą savaitę taip ignoruotas.
Dėl kūno kultūros jau išsiaiškinom kas per problemos.

as kuo puikiausiai prisimenu savo pirmaji pabegima is pamoku tai buvo butent pirmoje klaseje.. nors gyvenom ir tolokai nuo namu, koks pusvalandis kelio piskom, buvau dar tik 6 metu, ale kazkaip sugebejau pasiplauti is pamoku ir pareiti pati viena i namus oi buvo riesta po to man bet visgi visu tu nesamoniu pasekoje buvo pakeista mokykla ir jokiu lakstymu nebeliko kaip suprantu, bijojau mokytojos.. ar kazkas tokio..

dar buvo toks dalykas kad pradejau lankyti privaciai anglu k., nu tais laikais pradinuku dar nieks nemokino.. tai va, buvo surinkta kazkokia grupele vaiku ir mokindavo mus, pirma kart nuejus gale pamokos isgirdau kad reikes kita karta piesti karaliu ar kazka pan., ir daugiau manes ten nieks nebemate.. nors buvo zadama vos ne i kosmosa mane nuskraidint (berods ) ale baime padare savo.. piesti nemokejau del to ir anglu kalbos likau neismokus

zuve, pasidomek ko ji gali bijoti mes liutukai gi negalim sau leisti likti pajuokos objektais : nuo to ir saugom save visokiais budais

gal ji ir manęs bijo, negi dabar bėgs ir nuo mamos ? Šiuo metu perrašinėja tekstą ir pati sako: "mama, žinai kodėl turiu rašyti? - kad rankyti priprastų" - pati ir atsakė. Šiokia tokia pažanga jau yra

tai va butent, jei bijotu tai ir begtu ale tikriausia nesibijosi mamos