Ar jūsų vaikai nori eiti mokyklon?

kaip man tai artima.... atsimenu zliumdavau...menesiais et niekur neisleisdavo...sakiau kai uzaugsiu, niekada taip savo vaikam nedarysi...bet uzteko baigti mokykla ir istot i universiteta...jau tada pajauciau kokia esu dekinga uz tai, kad nebuvo jokiu nuolaidu ir niekas nezaide su manim...sakoma, kad niekada nera velu mokytis...bet...jei netureciau pagrindu is mokyklos dabar butu sunku...o ir piniginii reikalai manu butu prastesni... aisku paguoda cia nepades dabar...ta suprasi tik pati uzaugus...

Ne tik kad neverciu mokytis, bet net netikrinu pazymiu knygeles. Mokykloje yra elektroninis dienynas, tevams isdalinti kodai, su kuriais jie internete gali patikrinti, kaip vaikai mokosi. Mes ta koda atidavem dukrai ir pasakem- jei reikes pagalbos, tai sakyk. Mes tavim pasitikim, pazymiu neseksim. Ne karto nesu uzejus i ta svetaine.

Finale turim pirmune. Ji kartais pasigiria, kai gauna gera pazymi uz sunku kontrolini. Mes pagiriam, pasidziaugiam. Jei pasiguodzia del blogesnio pazymio- nepamokslaujam, paguodziam. Kartais papraso papaskoti apie istorinius ivykius, padeti isspresti sunkesni uzdavini. Jauciam, kad turi sveika konkurencijos jausma. Ir atsakomybe.

Manau, tevai vercia vaika mokytis ir ji kontroliuoja, kai juo nepasitiki. O kodel nepasitiki, cia jau kita kalba. Itariu, be gero seimos psichologo sunku butu atsekti.

Beje, mano tevai ir vyro tevai irgi tiesiog mumis pasitikejo, nekontroliavo. Tik surinkdavom parasus pazymiu knygelese. Abu mokemes puikiai. Kad istojom i universitetus, sekmingai juos baigem, susiradom savo vietas gyvenime ir uzaugom nestresuoti/nekompleksuoti, o laisvi zmones, galim dekoti savo tevams. Tikiuosi, kad tokiais bus ir mano vaikai. Is sulauzytu vaiku laimingi zmones vargu ar isaugs.

Niekada nebuvau ir nesu dekinga mamai, kad man nuolat zyzdavo, kad reikia mokytis.. Manau, kad nora/meile mokslui galejo skiepyti kitais budais, o ne "tas mokosi geriau" ar "mokytumeis daugiau".. Niekada nemegau ir nemegstu kai man nurodinejama ka ir kada daryti.
Stengsiuosi, kad mano dukra suvoktu, kam tas mokslas reikalingas. O kaip pavyks, tai po daug metu ir parasysiu.

Beje, Norfos kasoj nesedziu Bet kaip sakoma neissizadek...

nugi nuoširdžiai pavydžiu
aš turbūt tikrinsiu auginu du berniukus, rudenį eis į pirmą klasę, bijau juos paleist, matyt pasitikėjimo stoka
manęs tėvai labai netikrino, bet ir leisdavau sau patinginiaut. Logika buvo tokia - kam mokytis, jei yra galimybė praslyst Dar ir dabar mamai pasakau, ko jūs manęs netikrinot, nespaudėt, o ji,- tu gi pati dėl savęs turėjai mokytis. Turėjau, bet...
tai aš turbūt būsiu ta, kuri kontroliuos, tuo labiau, kad jau darželyje jie tie, kurie esant galimybei, išsisuks, matyt į mamą nusidavė

saviškės nekontroliuoju padarė pamokas ar ne, viską matau pažymių knygelėje jei paprašo pagalbos padedu, bet šiaip dirba savarankiškai, vidurkis stiprus 9 . Pas mus bėda ta kad galvą turi gerą, bet pritingi, eh visai kaip mama O kad mokytis reikia tai pati supranta, buvo kelios nepadarytos pamokos tai kol kas užteko pokalbio.

jeigu pardaveja nepatinka dirbti, patikek yra tokiu kurie dievina si darba. jeigu ju nebutu kas mes maisto nusipirktumem

Atsiprasau, nenorejau nieko izeisti , manau, kad visos profesijos yra reikalingos, tik renkames jas pagal sugebejimus. Cia buvo atsakymas i vienos mamytes posta.

as manau jai esi galvotas vaikas tai pati mokysies tiek kiek reikes visos mamos nori uztikrint savo vaikui pilnaverti gyvenima matai seis laikais be mokslo niekur bet perdetas rupestis kartais tampa dideliais konfliktais ir manau kad tu tikrai nustosi mokytis jai tave ir otliau sitaip vers nes tas dalykas tikrai veikia nervus ;D patikek zinau dar buna tokiu atveju kodel kabinejasi del to kad ji kazka veikia ir mato tave nieko neveikiant didziausias pyktis ir pavydas tada sukyla ir prasideda kabinejimais nu bet cia tik mano pastebejimai ;D

Na, matau, šiuo klausimu diskutuojančios pasidalino į dvi grupes: pirmosios, tai tos, kurių vaikai (ar pačios) puikiai mokosi be raginimų. Jos linkusios manyti, jog taip yra kaip tik todėl, kad jų to daryti neverčia, taip mokydami savarankiškumo, ugdydami motyvaciją (ilgą laiką ir aš buvau tuo tikra ); ir kita pusė - tos, kurių vaikai (ar jo pačios kažkada) nebūdami neverčiami mokytis, po vidurinės eitų tiesiai Maximos vežimėlių stumdyt, nes rimtesnių perspektyvų tiesiog neturėtų

Aš turiu vieną, kurios pamokom, jų darymu-nedarymu nesidomėjau NIEKADA. Į mokyklą ji išėjo šešerių, dabar 11-oje kl., mokosi labai gerai; ir kitą, lankantį tą pačią mokyklą, šiaip, labai sukalbamą vaiką, kuris neverčiamas nesimoko absoliučiai ir iš viso nedaro namų darbų (už ką, aišku, anksčiau ar vėliau gauna 2-etus, o už juos yra baudžiamas).
Jau pavargau klausytis mokytojų apie tą patį: ,,gabus, imlus, protingas, bet visiškai nesimoko, darykit ką nors!". Ir darau. Per pirmus du tris metus išbandžiau daug ir visokių motyvacijos ugdymo metodų, tokių kaip ,,na, štai, kaip puikiai tu gali, kai pasistengi" ,,susitarkime, jei..., tai..." , ,,pajusk pasekmes", ,,nepalieki man išeities - turiu bausti" ir pnš. (fantazija ir žiniom, berods, nesiskundžiu, studijuoju psichologiją) Rezultatų - nulis. Dabar jis 5 kl., tikrinu absoliučiai viską, verčiu (pyktis ir muštis kol kas netenka) skambinti klasiokam ir klausti kas užduota, kad aš girdėčiau (pusė ant pusės išgirstu kitką, nei sakė jis). Ir vistiek įsigudrina į savaitę parnešt bent po vieną n.d. (nepadaryti namų darbai) Todėl trimestre ir 4-tas, ir 5-tas puikuojasi.

Retorinis klausimas: kaip jis pereitų į kitą klasę, jei aš neversčiau, netikrinčiau, nebausčiau atimdama malonumus, kuriems nesugeba atsispirti pats, kad sėstų prie pamokų?

Taigi, net toje pačioje šeimoj auginami vaikai siaubingai skirtingi, skirtingi turi būti ir metodai, raginantys siekti rezultatų. Tik kaip juos rasti, pačius teisingiausius? Bet čia jau kitas retorinis klausimas

jei jau problemos su mokymusi, reiketu bedu ieskoti seimoje, o ne mokykloje.

Visi seimoje pasirenka arba yra priversti pasirinkti tam tikras role- vadovas, auka, guodejas, diplomatas, negerietis... n roliu gali buti. O jos pasirenkamos atsizvelgiant i tai, kokio efekto zmogus samoningai ar nesamoningai tikisi. Kalbant apie vaikus, tai bene svarbiausias efektas- demesio gavimas, noras buti pastebetu, svarbiu. Is esmes, visi vaikai troksta tevu demesio, kovoja del jo nuo gimimo. Jei yra konkurentai- pvz., puikiai besimokanti sese, kuria teveliai pastoviai giria ir, neduokdie, kelia pavyzdziu maziukui, tai jo labai naturali reakcija elgtis priesingai- nesimokyti. Nieks nenori buti antru, jei galima susirasti sriti, kurioje gali buti pirmas. Zodziu, kiekvienas vaikas susiranda savo role, savo nisa seimoje. Kad jo pasirinkta "perestukino" role pasikeistu, reikia galvoti apie visos seimos vaidmenu perskirstyma. Vaiko prievartinis lenkimas prie knygu zymesnes naudos neduos, atsakomybes jausmo tikrai neskatins.

O maniškei, paskutineje pradinuku klaseje, pati mokytoja "numušė" norą mokytis. Ir ėjau ir kalbėjau vienaip ir kitaip, o ji pasakė, jusų dukra, per daug nori žinoti. Ateis laikas ir išmoks. Tai va. Kaip vaikui reaguoti, kaip mokytoja per pamokas jos nieko neklausinėja, "juk vistiek viską į priekį moka" (mokytojos žodžiai). Taip kad, šeima dar ne viskas, būna problemų ir mokykloje.