Agresyvus palaidas svetimas šuo

Cia daug kas kalba ir raso - "va tokia meile sunims" - o ikando. O jus bent mokinot TEISINGAI bendraut vaikus su sunimi? Ka daryt tam tikrais atvejais? Kada reiskia, kad yra pavojingas suo, kada ne? Jei suo loja, nereiskia, kad jis dar ikas.
O kaip dazniausiai buna namuose? vaikeli neik prie suniuko, tegu guli, nes ikas, negalima liesti, kai suniukas valgo ir dar daugybe klaidu. O po klausiam saves kodel musu vaikus puola?

Zinot, turi toki suni, vaikai is toli lekia ir net neatsiklause glosto - is manes visada isgirsta "ar kas nors tau leido ji glostyt?" Tada suklusta. Matyt, tai labai normalus reiskinys, kai vaikai isskestomis rankomis lekia pas sunis? O kas butu, jei ten sarginis suo, o vaikas atbega? Tada kaltas seimininkas, kad suo ji saugo?

Tiesa sakant as neginu tie kurie nesilaiko taisykliu, o savo vaikui leidziu tik is tolo ziureti i svetimus suniukus. Glostyt - niekada. As nezinau kokius skiepus turi suo, kokia reakcija gali but i svetima vaika - tiesiog nerizikuoju.

butu gerai, jei visi teveliai sitaip darytu, t.y. nokytu vaikuciu nelisti prie svetimu sunu ir tuo labiau ju neerzinti. kaimynas, turintys VA ir laikos misruna, vakar skundesi, kad jo patina vaikai erzina (gyvena pirmame aukste, suo megsta ziureti pro langa, o vaikai ji erzina). o neduokdie kokia nelaime kada nors ivyktu - seimininkas kaltas liktu. dziaugiuosi tik, kad sis zmogus atsakingas - suni prie vaiku ir laiptineje visada veda su antsnunkiu, tik kai zmoniu nera salia, ji nuima

Čia daug kalbama apie taisyklių laikymąsi, bet ką daryt, kai tos taisyklės, na bent jau Vilniuje, absurdiškos? Tada ir gaunasi taip, kad dauguma šuninkų jų tiesiog nepaiso ir labai gerai jei vadovaujasi sveiku protu. Gyvenam daugiabutyje, prie parko, kuriame šunis vedžioti draudžiama. nevedžiojame ir net jei būtų galima vedžioti - nevestume, nes ten baisu - prišiukšlinta, suoliukai sulaužyti, buteliai mėtosi, ir visi krūmai nuš****, deja ne šunų
Šunį vedam į mišką, kuris yra kaip ir ne miesto ribose, nuo pat mažumės mokinam, kad prie žmonių nelįstų ir jis nelenda, antsnukio dar nededam, nes savo dantis jis tik griaužimui naudoti moka. suprantama paleidžiam palakstyt (tuo tikriausiai pažeisdami taisykles nes miškas - vieša vieta) nes norim šuns, o ne kreivakojo padarėlio su atrofuotais raumenukais. tai gi šuo neagresyvus, prie žmonių nelenda, o kadangi šiuo metu yra dresuojamas, pastoviai laksto su prisregta 10 m. virve. Pamatom žmones - pasikviečiam. Lyg ir viskas normalu. o dabar kelets situacijų iš savaitgalinių pasivaikščiojimų:
1. Einam sau ramiai mišku, šuniukas pagaliuką tampo ir staiga,kažkokie riksmai - gi žiūrim - ant kalno už kokių 50 trys bobos stovi ir rėkia: prisiriškit šunį, ko čia vedžiojat be antsnukio, policija iškviesiu, jau sutvarkiau tokius kaip jūs blablabla ir taip toliau. šuo jų net nematė...
2. Einam toliau ir staiga viduryj miško diedukas nei tai eina nei tai bėga, bet kaip tai keistai - į kupą susimetęs krypuoja, nu kaip koks gibonas. vienoj rankoj pagalį nešasi. šuo, suprantama sustojo ir žiūri akis išvertęs kas čia per padaras, eina artyn (priartėjo per kokius 2 m. ), o tas kad pradės pagaliu mosikuot. Šuo žiūri ir nesupranta, pasikivietėm ir atėjo. bet galiu garantuot, kad tas diedelis kada nors užsiraus.
3. Geriausias. Čiuųožia sau moteriškė slidėmis. Šuniukas pagaliuką atnešęs laukia kol vėl numesiu į viršų šokinėja, džiaugiasi. Pravažiuoja moteriškė ir nugriūna netoliese - šuo tuo tarpu atneša numestą pagaliuką. Spėkit kas buvo kaltas dėl to, ka d ta boba nudribo? Šuo be antsnukio.
Tai ko gi tie visi veikėjai taip bijantys šunų neina pasivaikščiot į parką, kuriame šunys nevedžiojami? atsakymas šuns š****** sezono metu per 2-3 dienas išnyksta, tuo tarpu kai žmonės pridergia išlieka kur kas ilgiau
Moralas: negalima visos kaltės ir visur šuninkam suverst, kas pastaruoju metu yra bent jau Vilniuje daroma. Negali būti taisyklės priimtos į "vienus vartus".
P.S. Nu va. tikiuosi kas nors perkaitys iki galo

ar tikrai tikrai tas miškas ne miesto ribose?
aš pati turiu šunį (tiesa, ne per didžiausią) ir tai, kad be pavadžio jis negali palakstyti, nes kojos atrofuosis, man tikrai nėra rimtas argumentas... prisilaksto jis ir su pavadžiu, ir aš pati prisilakstau... ir tikrai nervina kai kokią 8 vakaro savaitgalį, kai kieme ant kalniuko pilna vaikų (aš pati vaikų neturiu) aplink laksto koks vokiečių aviganis palaidas be jokio antsnukio .... ir dar jo šeimininkė, manęs paprašyta "susirinkti" savo pripuolusį šunį, man pradeda siūlyti paleisti savąjį, o po to pradeda aiškint, kad nemoku vedžioti šuns. mano šuns vos nepapjovė prieš menesį didelis kaimyno šuo (kažkur SM apie tai rašiau), tai ir mano sabakiui, ir man dabar menkas džiaugsmas sutikt tokį...
aišku,taisyklės Vilniuje, kaip ir kitur turbūt, yra koreguotinos, bet viskam yra ribos ...



jeigu tai ir patvirtinta moksliškai , nėra pretekstas šuns kakų nerinkti...

Tikrai miškas yra ne miesto ribos, bent jau taip pavaizduota miesto plane . ir aš turiu mažą šunį - jam tikrai reikia judėti kur kas mažaiu negu dideliam, ypač augančiam . tiesa, mano mažasis laksto palaidas, nes 1) kelia tik aplinkinių susižavėjimą, 2) yra absoliučiai paklusnus. didysis savo ruožtu niekada nelaksto palaidas prie žaidžiančių vaikų ir apskritai yra mokomas prie žmonių nelįsti.
Taip, man irgi nepatinka, kai laksto palaidi nekontroliuojami šunys (prieš gerus metus toks rotveileris už kailio tampė mano šeltę (gerai, kad daug kailio turi)), bet tam yra dresūra kuri turi būti būtina visiems šunims. taip pat manau, kad gerai dresuotam, atitinkamus testus praėjusiam paklusniam šuniui turi būti suteiktos tam tikros nuolaidos.
Dėl tų Š*** išnykimo greičio tikriausiai perlenkiau lazdą, bet bent kuriuo atveju iš kiemo ar stadiono jie tikrai yra surenkami, o kai šuo kakteli už kelių km nuo miesto, tai negi dabar visą tą gėrį į miestą vilkti? Juk karvių, kurios ganosi aplink augintojai savo gyvulėlių mėšliuko nesusirenka.

Dėl tų aikštelių, na bent jau artimiausia prie mūsų tai atrodo klaikiai - maža, nušnerkšta, bet to vasarą buvo atsiradusių gudruolių, kurie nuodų papylė, tai porą šunų nudvėsė. tarp kitko įdomu, ar aikštelės pavėsinėje besimėtantys alaus buteliai ir šiaip visokios duženos irgi šunų darbas? Kaip vesti šunį į tokią aikštelę?
Su svivaldybe tartis tikrai reikėtų, bet kaip? VSMB vasarą lyg ir rinko parašus, dar pati pasirašiau, bet tuo viskas ir baigėsi...

aš vis gi manau, kad kai kalbam apie gyvūnus, žodžiai "visada, niekada..." nėra labai tinkami, ta prasme "mano šuo niekada nepultų, nekąstų, visada geras, paklusnus...". žmogus, mąstanti būtybė (dažniausiai), kartais pasielgia taip, kad nė pats nesupranta, kodėl, iš kur.... o čia kalbam apie gyvūną. tam ir yra jų laikymo taisyklės, kurios turėtų būti protingos ( ) ir taikomos visiems vienodai, o jų nesilaikantiems turėtų būti skiriami įspėjimai ir baudos. kai mus su sabakium užpuolė, visi gasdino, kaip jūs nebijojot kreiptis į policiją, taigi šalia gyvena, patykos, padegs, padarys ką nors mašinai... o mes kreipėmės, ir vėl kreipčiausi... po teisybei, net nustebino policijos rimtas atsižvelgimas į mano problemą..

Sutinku, kad gyvūnas negali būti nuspėjamas 100 procentų. bet ką daryt, kai taisyklės, bent jau tam tikri jų punktai, tikrai nėra protingi? visiškai sutinku su šiais taisyklių punktais:
11. Savininkai privalo užtikrinti, kad butuose nuo 22 iki 6 val. gyvūnai netrikdytų viešosios rimties.
12. Gyvūnai turi būti auginami ir laikomi taip, kad jų gyvenimo sąlygos atitiktų gyvūno rūšies, veislės, amžiaus, fiziologijos ir elgsenos poreikius ir nebūtų kenksmingos. Gyvūno savininkas privalo nuolat rūpintis gyvūno sveikata, jį maitinti ir nuolat laikyti gyvūnui prieinamoje vietoje dubenį su švariu vandeniu. Lietus ir sniegas nelaikomas geriamojo vandens pakaitalu.
13. Gyvūnų savininkai privalo užtikrinti, kad jiems priklausantys gyvūnai ar pavojingi gyvūnai nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų, higienos reikalavimų, nesužeis kitų gyvūnų.
14. Fiziniai ir juridiniai asmenys atlygina jiems priklausančių gyvūnų padarytą žalą įstatymų nustatyta tvarka.
tačiau nereikia perlenkti lazdos:
18. Viešosiose vietose šunys turi būti vedžiojami (vedami) su pavadėliu ir antsnukiu. Šunys neturi kelti grėsmės praeiviams, prie pašalinių žmonių pavadėlis turi būti sutrumpintas iki 1 m. tokiu atveju skamba tikrai keistai.
tarp kitko taisyklėse nėra paaiškinta kas tai yra vieša vieta, aš suprantu, kad vieša yra viskas kas neprivatu. tai kur tam šuniui plakstyt? Juk egzistuoja 12 punktas?

o kaip kitaip užtikrinti, jei ne vedžioti su pavadžiu ir antsnukiu? jei šuns savininkas nešiosis su savim dokumentus, kad jo šuo dresuotas, paklusnus ir šiaip intelektualus, manęs tai neužtikrina... mano mielasis kaimynas irgi gyrėsi savo šuns laimėjimais. kas man iš jų, jei mano palto rankovėj skylutė nuo kandimo, o mano šuns gerklė randuota....

man asmeniškai 18 punktas kliūva tik dėl to, kad tokia formuluote yra taikytinas ir mažų veislių šunims. tik tiek..

čia iš nesusijusio su gyvūnais teisės akto:
"Vieša vieta – ta pastato, žemės, gatvės, vandens kelio ar kitos vietovės dalis, į kurią nuolat, reguliariai ar retkarčiais gali patekti visuomenės nariai, ir apima komercinę, verslo, kultūrinę, istorinę, švietimo, religinę, vyriausybinę, pramogų, rekreacinę ar panašią vietą, į kurią gali patekti visuomenė arba yra atvira jai."

Aš manau, kad savininkai turi užtikrinti jog gyvūnas nekels realios grėsmės, negalima apsaugoti visų nuo visokių prisigavojimų ir fantazijų. o dėl mažų veislių šunų - tai mono dešinę koją puošią randas, kuris atsirado gal prieš kokiu 5 metus kai bėgiojant miške į blauzdą įsisegė mažiukas šuniukas .
Dabar jau aišku kas yra vieša vieta, o dar turėjau vilčių...

Kažkada, labai labai seniai, tais laikais, kai žolė buvo žalesnė, o daugelis diskusijos dalyvių dar nebuvo gimę, aš irgi spiegiau, labai išsigandusi šuns.
Man buvo gal penkeri metai. Sodo kaimynas turėjo labai "piktą" kalytę. Ji niekad nieko neapkandžiojo, tačiau labai garsiai lodavo, pastebėjusi svetimą žmogų. Bijojau jos. Jokių tvorų tais laikais nebuvo, šunys (savaime suprantama) lakstė palaidi.
Kartą išėjau į lauką iš namelio - ogi kalytė stovi priešais. Aš rėkt ir bėgt, kalytė lot ir vytis. Bėgau iš visų jėgų ratais aplink namelį, baisiai spiegdama, o kalytė šokinėjo aplinkui ir lojo, kol išgirdę suaugusieji išgelbėjo mane nuo šito siaubo...
Po šio įvykio mano tėvai nusprendė imtis priemonių. Ir ėmėsi...

Tėvai susitarė su kaimynu, kad kurį laiką kasdien atnešim kalytei maisto ir aš jai paduosiu. Taip ir darėm - nešiojom sriubos likučius. Paaiškėjo, kad ji visai nepikta ir nebaisi, o labai draugiška ir graži. Įstrigo į atmintį, kaip vikriai ji žvejodavo sriuboj morkų gabalėlius.
Mikčioti nepradėjau. Šunų fobijos neįsigijau. Supratau svarbų dalyką - tėvai patys įvaro savo vaikams fobijas, tik žinoma, daug patogiau kaltę suversti kitiems!

O dar po poros metų ir mes įsigijome šuniuką.

Tarp kitko, vakar po ilgo nesilankymo užsukau pasižiūrėt į "šunų vedžiojimo aikštelę". Aptvarkyta, bet dydis tragiškai nedidelis, gal koks toy tipo šuniukas ir išsibėgiotų, bet net ir šelčiui vietos per mažai... Šiaip inventorius aptvarkytas, agility galima pasiteniruot - ir kuolai ir buomas ir barjerai, ir padanga, bet, kad vartelius kažkas išlupo ... , tai kaip ten šunį paleist - vienoj pusėj garažas iš visų kitų 3 gatvė, o kitoj gatvės pusėj vaikų darželis ir mokykla? tai kur ten eisi į tokią aikštelę, kai už 300 metrų miškas didžiausias, o už 2 km jau nemiestas (kol kas)? taip, kad ir toliau teks pažeidinėti taisykles