Galiu patvirtinti tai, kas buvo pasakyta apie medžioklinių terjerų sukandimą, nejautrumą skausmui ir, kaip aš vadinu, aršumą. Beje, kažkada viename pokalbyje pitbulio šeimininkas išreiškė susižavėjimą jagdterjerų kovinėmis savybėmis. O jei teks apsilankyti medžiotojų parodose, atkreipkite dėmesį, kad dauguma jagdterjerų - su antsnukiais.
QUOTE(Triushke @ 2007 02 02, 18:10)
Beje dėl retriverių - čia nelabai seniai buvo plačiai nuskambėjęs atvejis, kai šuo berods Prancūzijoje, nugraužė moteriai pusę veido, čia sudalyvavo ne kas kita, o retriveris. Neįsigilinus dėl ko jis taip pasielgė peršasi išvada - žmogėdra.. o jis vargšas tik norėjo prižadinti "apsinarkašinusią" savo šeimininkę..
Panašus atvejis prieš kažkiek metų buvo ir Lietuvoje. Tik veislė kita. Bulterjerė tiek stengėsi prižadinti netekusią sąmonės šeimininkę, kad nulaižė pusę veido. Moteris apako. Bet savo šuns nekaltino.
Kažkodėl diskusija vėl nukrypo į konkrečių veislių kaltinimą būtom ir nebūtom nuodėmėm.
Rašysiu šiek tiek padrikai, bet gal bus suprantama.
Mano nepamirštamas Plantas buvo absoliučiai neagresyvus žmonėms. Tikrai. Tačiau visada iš buto išvesdavau jį su antsnukiu. Paprasčiausiai yra žmonių, kurie bijo, pvz., viena kaimynė, sutikusi mus, pažaliuodavo ir prisispausdavo prie sienos. Ji pati suprato, kad bijoti nėra ko, šuo neagresyvus, su antsnukiu, visada atitraukiu jį ir praleidžiu, net juokėsi pati iš savęs - tačiau nieko negalėjo padaryti. Bijojo ir viskas. Tai jos teisė - aš, pvz., bijau drugelių ir žviegiu, jei arti priskrenda. O juk drugelis neturi dantų!
Kartais pas mano kaimynus atvažiuoja giminaičiai su labai gražia Stafordšyro terjere. Kartą mačiau kaip jie grįžo iš parodos su taurėm ir krūva prizų. Vedžioja ją tvarkingai, su pavadžiu ir antsnukiu. Nepaisant to, mačiau, kaip kaimynai šeimininkus aprėkė - nevedžiokit čia savo žudiko!
14 metų pitbulis kaimynystėj. Kovinis tikrąja to žodžio prasme. Kai jam buvo 6 metai, jis pasidarė nereikalingas ankstesniems šeimininkams - laimė, atsirado žmogus, kuris priglaudė. Idealus paklusnumas. Nulis dėmesio į smulkius provokatorius. Vis dėlto šeimininkas vengia susitikimų su kitais šunimis.
Prieš kokius 12 metų mano dukra, dar visai vaikas, eina pas mane į darbą. Su šunimis moka elgtis nuo mažens, negąsdina, nelenda ir neprovokuoja. Iš tarpuvartės išlekia maždaug pekino dydžio dvornius. Loja. Ji eina ramiai, nekreipdama dėmesio. O jis lodamas vejasi kol įsidrąsina, ir sega į koją.
Ir pabaigai - tikriausia girdėjote apie incidentą, neseniai įvykusį Klaipėdoje, kai šuo apkandžiojo 6 metų mergaitę. Pacituosiu vieno patyrusio kinologo ir veisėjo žodžius:
QUOTE
Vakar gal matėte incidentą su Klaipėdoje apkandžiotu vaiku. Šuo kažkodėl tai pririštas prie garažo durų. Įdomu kaip vaikas galėjo ten pakliūti. Tačau ne tai svarbiausia. Vis tik ačiū dievui ne taip jau dažnai tai atsitinka su mano veislės šunimis. Tai yra dėl to, kad dauguma žmonių mūsų veislės šunis vis tik laiko atsakingai. Jiems įrengia gerus voljerus, uždaras teritorijas, vienžo pasiruošia tam reikalui. Ką ir bekomentuoti, veislės iš tikrųjų rimtos, skirtos apsaugai ir taip toliau. Problema visu šitų atsitikimų komentaruose yra visai kita. Man asmeniškai nepatinka, kad bet kokiam šuniui pagal išorės požymius yra klijuojama veislės etiketė. Kas padarė, - a nu tai čia rotveileris, aviganis ar senbernaras. Nesvarbu kur šuo pirktas, tačiau jeigu jis yra panašus į ką nors, tuoj automatiškai jis yra įvardijamas ir jam priklijuojama etiketė.
Jeigu įsigilinti į veislės aprašymą, tai bet koks šuo turi atitikti ne tik išorinius veislės požymius, bet aišku ir charakterį. Nes tai yra neatsiejama bet kurios veislės dalis. Tuo tarpu, jeigu mes veisdami šunis ypatingą dėmesį kreipiame psichikai (bent jau aš asmeniškai!) o visa kita yra išbrokuojama ir atsiduria atsitiktinių veisejų rankose, tai kokiu pagrindu šunėkas, panašus į tam tikrą veislę, turi teise būti vadinamas arba apibrėžiamas kaip tam tikros veislės šuo. Aš asmeniškai manau taip, jeigu šuo neturi kilmės dokumentų, jis ir negali būti vadinamas veisliniu šunimi. Būdamas žurnalistu, aš tada rasyčiau, na tarkim ten buvo šuo, iš išorės labai primenantis rotveilerį. Rašau todėl, kad matau tame labai didelį prieštaravimą, kuris kenkia bet kurios veislės įvaizdžiui. Jeigu koks nors šmikis nusipirko turguje šunėką už tris litus, panašų i vieną iš savo protėvių, tai kodėl jis turi būti vadinamas to protėvio vardu. Juk veisimas yra labai rimtas ir atsakingas darbas, kuriam žmonės skiria labai daug laiko, žinių, lėšų, kita. Juk niekas nežino, kiek pavyzdžiui aš asmeniškai išbrokuoju netinkamų, tiek displazinių, tiek psichiškai nukrypusių šunų. Juk visada lieka tik geriausi. Tai jeigu kokie nors iš tų išbrokuotų šunų, arba nesukontroliuotų, mūsų
suknistos ekonomikos dėka papuola į gatvės rinką, ar galima juos vadinti veisliniais?!