QUOTE(severa @ 2011 09 22, 16:05)
O gal tuomet, kai tau atrodė, kad viskas idealu, tiesiog šeimyninė idilė, tu nenorėjai matyti, kad jam yra blogai, gal jo tiesiog nematei, nes gavai tai, ko norėjai - vyras, vaikas, na žodžiu šeima? Gal tik sunku sau pripažinti, kad viskas sukosi apie tave, vaikelį?
Tikrai tuo metu bendravome labai atvirai. Aš esu iš tų žmonių, kuriam labai svarbios ir kito žmogaus svajonės. Maniškis kaip tik slopina savo norus, svajones, man atrodo, kad aš net padedu (tiksliau, padėdavau) jam jas įgyvendinti. Paskatindavau užsiimti ta veikla, kuria seniai norėjo užsiimti, neprieštaravau, kad važiuotų į užsienį į jam labai svarbius kursus, kurie kainavo kosminius pinigus, kad tai padėtų jam kilti karjeros laiptais ateity (tikrai padėjo, tik nemaniau, kad man taip apkars), ir t.t.
Todėl ir jaučiuosi žiauriai įskaudinta, nes jis turėjo labai labai sumaniai slėpti, kad jam iš tiesų tai buvo tikrai blogai. Na, paburbėdavo, kad sutartu laiku jam reikdavo mažiukui sauskelnes pakeisti, bet ot tai paburbėdavo, ir taip žinojau, kad tai nėra mėgstamiausia nei vieno veikla, o tai darome, nes reikia, nes patys kūdikiai sau nepasikeičia sauskelnių. Tiesiog tai yra vargelis, kurį turi atvargti. Bet kad jam tai buvo ant tiek, kad jis to nei už ką nekartotų, tai neįtariau niekaip, nu niekaip.