QUOTE(markse @ 2005 12 20, 08:16)
tikiu

pati turiu kažką "a la draugė"....

bet kadangi seniai perpratau, tai nebebendrauju....tiksliau jai mano vyras niekada gyvenime nepatiktų, bet užtat ant manęs ir šika kur papuola

pavydi kažkodėl...gal dėmesio pritrūko....

beje,....as nebereikalo ant savo drauges taip kalbu...(na nedrauges patikslinu)....nes kai as buvau paaugus tokia mergiote gal 19, man labai patiko toks vaikinas....

, aisku dabar jo neatsimenu...kai pagalvoju baisu daros...supazindinau ja su juo...Tiesa sakant budavo visada taip, kad grazus vaikinai lipdavo prie manes....o vaikinas koksai padraugaves su ja, po savaites palikdavo...
TAiva, griztu i ta istorija....drauge neateina su manimi susitikti, savaite, dvi (kas jai nebudavo budinga)....atlekia pas mane po menesio

sakau kodel negalejai susitikti, kiba draugauji su tuo vaikinu kuris man patinka....????!!!!!!Ji sako<:-is kur tu zinai???pasimete....nuleido akis....Sako mano mama sako neik tu dabar pas ja, nes susipyksit.....

bet as pagalvojau: nu cia dabar kodel del berno as turiu pyktis???? Sakau gerai tau sekmes....as susirasiu tu bernu:))) (nes tikrai labai daug gerbeju turejau, bet dzin visi buvo), sakau tu tik draugauk...nors sirdy siaip sunku buvo tada.....na ir ka...praejo savaite ir ja paliko jis....vat kokia drauge..
Bet jau kai su vyru supazindinau...tai jau ne uz ka neatiduosiu jo!!!!!

nezinau kardais reiketu spaguotis. ...O dar vyras su manimi vaziuodavom pas jos tevus i svecius....o jos tevui labai patiko mano vyras, tai tas prikalbedavo nesamoniu visokiu....galvojo gal isskirs...sako mano dukra turi zemes nemazai, jei gaus gera vyra, gales statytis nama(o zino kad as nieko neturiu)---tiesiog skaudindavo tokie dalykai...taivat.

dziaugiuos, kad issiskyriau su ja...