Man taip pat praejo tik pusantro menesio....Niekaip negaliu susitaikyt su tuo...Vis grauziu save:gal pagailejau grazesniu zodziu,gal uzgavau....Kelios valandos pries ivykstant insultui,sveciavausi pas tevus ir is niekur nieko pasakiau JAI "MYLIU TAVE,MAMYTE".Sito pati as nepamenu ir labai dekinga savo vyrui,kuriam istrigo tie zodziai -siaip is niekur nieko pasakyti.
Protas dar nepriima tos zinios.Toje duobeje liko dalele manes.Pries kelias dienas buvo mano gimtadienis.Laukiau JOS skambucio,ziurejau i laikrodi....visada paskambindavo ta diena 10 val.ryto....Bet telefonas tylejo....Mes labai daug bendravom telefonu.Ir dabar ,paemusi telefona,tiesiog paprastai laikau ji rankose ir kalbuosi,baruosi kodel ji neskambina....
Neseniai kalbedama su teciu telefonu,atitrukau nuo pokalbio,kad kazka pasakyciau vis inirtingai klausinejantiems kazko vaikams.Pamaciau,kad reikia pokalbi telefonu nutraukt ir pratest veliau,nes vaiku suirute tapo nevaldoma.I telefono rageli greitai susakiau:"paskambinsiu veliau.Ate mamyt..."....Padejau rageli,o namai suspenge tyla....Visa seima i mane ziurejo isputusi akis....Tada supratau,,,,ka pasakiau......................................Labai sunku....
Papildyta:
QUOTE(Alionyte @ 2009 01 10, 16:26)
Oj sunkiai laikausi ... jau praejo pusantro men, kasdien galvoju apie ja nenustodama, atsimenu menkiausias smulkmenas, kaip jinai snekejo, kai verkiu tai galvoje skamba zodziai kuriuos ji sakytu mane guosdama, zodziu, kolkas as su ja visur ir visada

gyvenimas tesiasi, nors ir kaip kvailai tai skambetu ...
Kaip pazistama visa tai.........